BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Bėgsiu.Šiandien. (40 skyrius)

2010-10-05 parašė Kleo

Gydytojui išėjus mažąją mano palatos draugę išsivedė tyrimams, tad jau kurį laiką čia ramu. Niekas necypauja ir neuždavinėja kvailų klausimų. O aš galiu ramiai viską apgalvoti.
Atsistojau ir priėjau prie lango. Atsirėmiau į sieną ir žiūrėjau kaip už lango skraido paukščiai, kaip vėjas kedena medžių lapus ir kaip smagi saulė šildo du mažus vaikus, žaidžiančius smėlio dėžėj.
O aš esu čia. Uždaryta. Ir negaliu pabėgti. Juk pasakiau savo tikrąją pavardę, tad jeigu pabėgsiu įsitrauks ir policija. O tada jau bus ne kas…
Ne. Negriausiu savo naujojo gyvenimo. O kas jeigu… O kas būtų, jeigu manęs pradėtų ieškoti policija? Jeigu parodytų reportažą, kad ir labai trumpą, per žinias? Jeigu… Danielius jį pamatytų?! Jis sužinotų, kad aš esu gyva! Ir galbūt tada galėtumėm susitikti? Taip!
Ne. O kas po to? Viską padaryti, kad vieną kartą… paskutinį kartą su juo susitikti ir visą likusį gyvenimą bėgti. Bėgti nuo policijos, nuo gaujos… ir nuo savo jausmų? Ar verta?
Labai. Aš sugebėčiau paaukoti savo gyvenimą vien dėl šito, bet kaip jis? Kaip Danielius? Gal jis jau mane pamiršo, ko jam labai ir linkėčiau? Gal jis… pradėjo viską iš naujo… su kita mergina?
Sudrebėjau vien apie tai pagalvojus.
Arba atvirkščiai. Kas bus, jeigu jis vis dar nesugebėjo manęs pamiršti, vis dar mane myli ir staiga aš vėl pasirodyčiau? Ir po to vėl dingčiau? Jam tikriausiai skaudėtų. Labai labai…
Ne. Per daug rizikinga. Aš nenoriu, kad jis vėl kentėtų. Nebent…

Tuk tuk tuk…

Iš apmastymų mane pažadino lengvas beldimas į palatos duris. Jos lėtai atsivėrė ir į vidų įstriksėjo mergytė. Tik dabar atkreipiau dėmesį į jos ranką. Ji buvo subintuota ir virvute pakabinta ant kaklo. Lūžusi.

-Tik dabar pastebėjau, kad tavo ranka sulaužyta…-pasakiau. Buvo truputuką smalsu, kaip ji lūžo.
-Ėjau į mokyklą ir mane partrenkė mašina,- atsakė tokiu balseliu, lyg jai tai nutiktų kiekvieną dieną.
-Pasisekė. Tikriausiai nestipriai trenkėsi?-ji galėjo ir žūti. Siaubinga.
-Man skaudėjo,- sušnibždėjo,- Akyse aptemo, o kas vyko po to neprisimenu. Tėvai ir gydytojas sako, kad nualpau…

Sudrebėjau. Ok. Reikia rišti šitą temą.
-Kuri šiandien diena?-paklausiau pirmo į galvą šovusio klausimo. Skausmo šiandienai užteks.
-Spalio 23,- atsakė. Kažkaip sugebėjau paspringti. 23?! Poryt mano gimtadienis! Man greitai sukaks septyniolika… Nežadu čia gaišti daugiau nė dienos. Kas bus tas. Surizikuosiu. Bėgsiu. Šiandien.

____________________________________

Sorry žmogai, kad taip ilgai nebuvo jokio įrašiuko. Iš krizės iki galo dar neišlipau, bet aš stengiuosi… :) Tikiuosi suprasit ir atleisit už tokį menkutį ir galbūt nelabai vykusį skyrielį…

Rodyk draugams

Daktaras Hansonas (39 skyrius)

2010-09-08 parašė Kleo

Prasivėrė durys ir į palatą lėtai įėjo gydytojas, susmeigęs akis į savo užrašų knygutę.
-Labas rytas,- šyptelėjo ir trumpai į mane žvilgtelėjęs vėl pasinėrė į rankoje laikomus užrašus.
-Jūsų gydytojo dabar nėra ir aš jį pavaduosiu… Hm…-vis dar skaitė savo užrašus. Išprotėt galima. Jeigu jis nors kiek paskubėtų, aš greičiau galėčiau iš čia dingti.
-Kokia jūsų pavardė, panele?-paklausė vis dar neatitraukdamas akių nuo užrašų.
Velnias! Kokia pavarde mane pristatė Tomis?! Ką man jam atsakyti? Tomos pavardės, kaip aš planavau, jis tikrai negalėjo pasakyti. Jis Tomos nepažįsta. Taigi arba jis pasakė kažkokią pirmą į galvą šovusią pavardę arba mano tikrąją. Rizikuosiu. Sakysiu tikrąją. Tomis neturėtų būti toks kvailas, kad galvotų kitokią. Bet… Tikiuosi niekas, na aišku išskyrus daktarą ir seseles, nesužinos mano pavardės, nes tada… gali blogai baigtis.
-Hanson.-pasakiau apsimestinai ramiu balsu. Viduje virė įvairūs jausmai ir klausimai. Ar nesuklydau pasakydama savo tikrąją pavardę? O gal Tomis pristatė mane kaip savo seserį ta pačia pavarde?! Jis tikriausiai taip ir padarė! Kodėl negalėjau to sugalvoti ankščiau, kai dar nebuvo per vėlu?!
Na, bet aš jau prisistačiau ir, kad ir kaip norėčiau, žodžių jau nebesusigrąžinsiu.
-H..H…Hanson?- pažvelgė į mane nustebęs gydytojas.
Velnias!!! Reikėjo sakyti Tomio pavardę!!! Aš kvailė! Didelė didelė kvailė!!!
Ok. Ramiai. Ir be panikos. Nutaisom ramų balsą ir veidą, lyg niekur nieko.
-Taip, o ką? Kas nors ne taip?- tobula aktorė.  Ramus ir nevirpantis balsas. Jeigu ką, dėsiu į kojas. Apsirengsiu ir pabėgsiu iš ligoninės, kai tik šitas daktariūkštis išėis.
-Diana?- vis dar netekęs žado paklausė.
-Taip,-Man tikrai šakės!
-Hm… na gal tada prisistatysiu.-pasakė ir ištiesęs ranką pasakė.- Esu daktaras Hanson‘as.
Žiūrėjau į jo ranką kaip į kažkokį pirmą kartą matomą dalyką. Po kelių sekundžių jis ją nuleido. Virškinau žinią.
Daktaras H.A.N.S.O.N.A.S.?!
Nesąmonė. Jis negali būti mano… mano… su manim susijęs. Lietuvoj ne jis vienas tikriausiai turi tokią pavardę.
-Nesąmonė.
-Mano dukrą pagrobė kai jai tebuvo treji metukai.- paaiškino šnibždėdamas skausmo sklidinu balsu.
-Tai nebutinai esu aš.-tyliai atsakiau.
Juk tai negali būti tiesa! buvau pagrobta? Kieno?!
-Nemanau, kad Lietuvoje yra daug Dianų Hanson.
Papurčiau galvą negalėdama tuo patikėti. Negi tikrai prieš mane stovi mano pačios tėvas?
Atidžiau pažvelgiau į šį vyrą.
Rudos, tokios pačios kaip mano, akys. Plaukai vienos spalvos ir abiejų truputį pasiraitę. Abiejų nosis daili ir mažytė.
To negali būti!
-Jeigu tai ir tiesa, tai kas tada?-paklausiau. Negi dabar turėsime susibičiuliauti ir būti lyg visą gyvenimą buvę kartu? Elgtis lyg… tėvas ir dukra?? Nop. To negali būti ir nebus.
Prisiminiau dar vieną klausimą.
-Nežinau…
-Tai kas tą mergaitę… ar mane buvo pagrobę?
-Jos motina atėmė ją iš manęs ir išsivežė į Lietuvą. O su teismo pagalba neleido man jos net aplankyti.-šnibždėjo.
Lėtai priėjo ir atsisėdo prie mano lovos.
-Tai kas dabar? Turėsime bendrauti ir būti lyg senai pažįstami?
-Ne. Tikriausiai ne.- nusiminęs, bet jau pilnu balsu pasakė ir lyg klausdamas pridūrė.- Jau per vėlu?
Linktelėjau.
-O jūs tikrai panašūs,- skambiu balsu prabilo mažylė.  Mudu abu jau buvom pamiršę, kad ir ji čia, tad jai balsiai prabilus krūptelėjom.
-Nejaugi?- su akivaizdžia pašaipa paklausiau.
Jis ne mano tėvas. Taip negali būti. Na.. jeigu ir gali tai… kur jis buvo visus 16 mano gyvenimo metų? Kodėl jis manęs neieškojo? Kodėl manęs… nerado?
-Labai.- atsakė ir linksmai sukikeno.
-Einam prie reikalo. Kas man buvo?- paklausiau daktaro. Jis nenoriai pažvelgė į savo užrašus.
-Sąmonės netekimas. Tu krisdama gan stipriai susitrenkei galvą. Tau buvo smegenų sukrėtimas. Be to, kaktoje buvo nemaža žaizda ir ją reikėjo užsiūti.- tai pasakęs susiraukė.
Reiks prisiminti: aš nukritau. Tomis aišku nieko banalesnio sugalvot negalėjo… Nukritimas. Ok.
-Kada galėsiu važiuoti namo?-tiesiai šviesiai paklausiau. Man čia nepatinka…
-Reikės padaryti visus reikiamus tyrimus ir jau po poros dienų galėsi važiuoti namo,-pranešė „džiugią” žinią.
-Dar pora dienų??
-Čia visai neilgai, palyginus su tavo.. atsiprašau… su jūsų būsena.
-Galit man sakyt ir „tu”. Be to, man tai tikrai ilgai.
-Deja, šiuo atveju niekuo negaliu padėti.-tarė ir atsistojo.- Dabar einu apžiūrėti kitų ligonių. Tikiuosi dar pasimatysime.
-Viso gero,- atsisveikinau.
Nėmaž netroškau dar kartą su juo pasimatyti.

Rodyk draugams

Ligoninė (38 skyrius)

2010-09-06 parašė Kleo

Stoviu lauke ir laukiu. Jeigu tas asilas nepasirodys per dvi minutes, aš jį nudėsiu! Šalta gi man čia stovėt lauke! Kai jau ruošiausi jam skambinti ir išvadinti visais įmanomais žodeliais prie manęs pagaliau sustojo taip laukta mašina. Tomis. Nieko nelaukdama įsėdau į mašiną.
-Jau geriau būčiau taksi išsikvietus,- papriekaištavau.
-Sorry, visur raudona degė.- prunkštelėjau. Jis nesuprato iš ko.- Kas?
-Jeigu stosi prie kiekvieno šviesoforo tai ligoninėj busim po šimto metų.
-Tai ką siūlai? Mokėt baudą mentam?- paklausė ir šyptelėjo.
Nusišypsojau.
-Nea. Stok prie kiekvieno šviesoforo. Mes juk niekur neskubam…- meiliu balsu pasakiau.
-Skauda?- susiraukė supratęs.
-Dar ir kaip,- sušnibždėjau. Stengiausi tą galvos skausmą ignoruoti, bet nelabai kaip sekėsi. Ypač po to, kai jis buvo paminėtas.
-Parodyk,- paprašė.
Papurčiau galvą ir susiraukiau, nes ją dar labiau suskaudo.
-Nagi, aš tik pažiūrėsiu. Neliesiu.
-Važiuojam.- atsisakiau žiūrėdama tiesiai pro priekinį stiklą. Tai juk ne kokia graži tatuiruotė, kurią visiems rodai ir giriesi, kad išdrįsai ją pasidaryti…
Tomis linktelėjo ir mes nuvažiavom Vilniaus Santariškių link.

Įpusėjus kelią man pasidarė silpna. Akyse raibuliavo, mačiau vien tik juodą ir baltą spalvas. Pasidarė šalta ir pati to nejausdama pradėjau nenumaldomai drebėti. Jausmas tikrai ne iš maloniųjų, o ir skausmas galvoje nemažėjo.
-Kaip jautiesi?-susirūpinęs paklausė Tomis ir vietoj to, kad sustoti prie eilinio raudonai degančio šviesoforo dar labiau pagreitino. Lėkėme gerokai viršydami leistiną greitį.
Papurčiau galvą ir atsakiau:
-Siaubingai,- iš mano balso teliko tik šnabždesys.
Pakėliau rankas prie šildytuvo, kad kiek sušiltų. Jaučiau, kiek daug tas papraščiausias veiksmas atima iš manęs jėgų.
Po sekundės jų visai neliko. Rankos nusviro, o galva atsijungė ir aš vėl panirau į gilią tamsą.

***

Prabudau nuo saulės, tvieskiančios tiesiai man į veidą. Apsidairiau. Baltos sienos su apsilupusiais dažais. Už mano nugaros pypsintis aparatas. Lova kitame mažo kvadratinio kambariuko kampe. Ligoninė.
Lovoje saldžiai miegojo kažkokia maža mergaitė. Kokių septynerių ar aštuonerių metukų. Vis ne viena..
Hm… Įdomu kiek dabar valandų?
Atsisėdau ir pažvelgiau į spintelę prie lovos. Sėdėti kiek trukdė įvairūs laideliai, prijungti prie mano kūno, bet tai nesukėlė daug nemalonumų.
Ant spintelės stovėjo nedidelė vazelė su keliais rausvais gvazdikais ir baltais narcizais. Šalia jų stovėjo kiek didesnė paprasta rusva vaza pilna įvairiaspalvių jurginų. O šalia buvo pamerktos mano mėgstamiausios gėlės. Gladijolės. Jų buvo beprotiškai daug ir pačių įvairiausių spalvų. Balti, geltoni, rausvi, raudoni ir net violetiniai. Gražu! Įdomu nuo ko jos?
Staiga kai ką suvokiau.
Jeigu čia tiek gėlių, tai kiek laiko aš čia pragulėjau?!
Gerai nors tai, kad galvos neskauda. Na bent jau kol kas…
-Labas rytas,- pasisveikino mažoji mergaitė. Ji kątik prabudusi dar trynė akytes savo mažom rankytėm.
Atsikrengždžiau ir pasisveikinau:
-Labas.- mano balsas skambėjo taip kaip ir visada, nebuvo nei užkimęs, nei silpnas ar gergždžiantis. Tai buvo gan keista, žinant, kad tikriausiai ilgokai neteko kalbėti.
-Pagaliau prabudai,- sukikeno.
-Kiek laiko aš… hm.. miegojau?- paklausiau vos suregzdama sakinį. Čia miegas? Sąmonės netekimas? Koma? Dar koks nors velnias?
-Tave į mano palatą paguldė sekmadienio naktį. Šiandien ketvirtadienis,- paaiškino savo plonyčiu balseliu. Atidžiau nužvelgiau savo palatos draugę.
Ji labai miela. Šviesiai rudų plaukų, kurie siekė pečius ir ryškiai žalių akių.
Tokias pačias turi ir Danielius,- nenorom pagalvojau. Bet… juk tokias pačias akis turi daugybė pasaulio žmonių!
-Gal žinai kiek dabar valandų?-paklausiau. Nesitikėjau, kad ji išsitrauks savo telefoną ar kas nors panašaus, bet gal ji turės kokį laikroduką ar ką nors labiau tinkamo savo amžiui.
-Nežinau. Čia nėra laikrodžio, bet dabar turėtų būti apie aštuntą ryto.-atsakė.
-Iš ko taip nusprendei?-šyptelėjau. Aiškeriagė? Vos susilaikiau neprunkštelėjus.
-Nes už durų jau girdžiu savo daktaro balsą.- sukikeno.- Jis visada ateina lygiai aštuntą.
Pasigirdo tylus beldimas ir durys po akimirkos prasivėrė.
-Labas rytukas,- su mažąja linksmai pasisveikino gan jaunas daktaras.
-Labas,- sučiulbėjo mergaitė. Ar ji privalo kalbėti tokiu spiegiančiu balsu ar tiesiog kitaip nemoka? Tai gali ir iš proto išvesti…
Nors visumoj ji atrodo miela. Visad norėjau sesutės…
-O. Pagaliau prabudai,- nusišypsojo daktaras pamatęs mane.- Kaip jautiesi?
-Gerai,- atsakiau.- Galvos neskauda tik visas kūnas kiek sustingęs.
-Gerai. Kai pasirūpinsiu Mildute pakviesiu tavo daktarą, kad ir tave apžiūrėtų.-pasakė žvilgsniu tirdamas mane.
Juk jei pasakiau, kad gerai jaučiuosi, nebūtina manęs nuodugniai nužiūrinėti… Toks žvilgsnis tik ir verčia susitraukti…
Baigęs į mane spoksoti jis pradėjo klausinėti ir tikrinti Mildos sveikatą.
Nebesiklausiau.
Hm.. Milda. Gražus vardas. Nežinau kodėl, bet man jis asocijuojasi su vanile. Kai išgirstu šį vardą mintyse iškart pamatau gražų baltą vanilės žiedą…
Netrukus po to, kai gydytojas išėjo pro duris, į jas pasibeldė kitas žmogus. Spėju, kad čia bus mano daktaras.

Rodyk draugams

Galvos skausmas… (37 skyrius)

2010-09-03 parašė Kleo

Policija vijosi iki pat Vilniaus. Bet tai juk didelis miestas ir pasprukti nuo jos buvo lengva kaip 2×2. Tiesa man su Tomiu ir tuo vaikinu teko išsiskirti, nes per daug kritom į akis. Neminint vien fakto, kad mano mašina ir taip jau traukia visų dėmesį.
-Okey, rytoj į autoservisą!- tryškau optimizmu, nors nuotaikos nebuvo visiškai.
Nors man patiko mintis apie rytojų. Juk rytoj nei ką nors skaudės, nei reikės ruoštis ir dalyvauti lenktynėse, be to… galėsiu išsimiegoti.
Dabar mano akys vos laikėsi neužsimerkusios. Nuvargino mane visi tie įvykiai…
Tas vaikinas.. Natas.. jis man kažkur matytas. Tik neprisimenu kur… Galbūt rytoj su šviežia galva pavyks atgaminti atmintį.
Toma dabar tikriausiai iš manęs pasijuoktų… Aš kadais dažnai pamačius naują žmogų, manydavau, kad jau esu jį kažkur mačiusi..
Hm..Toma.. Įdomu kaip jai sekasi? Ką veikia? Gal ji įsimylėjo ir susirado pastovų vaikiną? Ar dar vis yra populiariausia mergina mokykloje? Ar vis dar gauna paslaptingų laiškelių nuo gerbėjų? Įdomu ar .. susirado naują geriausią draugę?
STOP. Negaliu leisti sau apie tai galvoti. Apie nieką, susijusį su senuoju gyvenimu negaliu galvoti. Nes tada beprotiškai skaudą žaizdą krūtinėj. Visai kaip dabar…
-Susitelk į kelią… susitelk į kelią,- šnibždėjau sau.- Susitelk į kelią.
Pavyko. Dabar aplinkui mačiau vien tik mašinas, šviesoforus ir kelio ženklus. Apie nieką kitą negalvojau. Juk taip geriau…

Pagaliau pasiekus namus ir pastačius mašiną į garažą galėjau atsipūsti.
-Pagaliau namie,- atsidusau.
Man jie patiko. Šis butas yra nedididelis, talpus ir jaukus. Tik juose aš jaučiuosi tokia… vieniša. Kitų, mano amžiaus merginų ar vaikinų namai dažniausiai būna pripildyti seserų ir brolių barnių, mamos rūpesčio ir tėvo pykčio, kad laiku negrįžai namo. Bet tai ne mano namuose…
Įdomu kaip mamai sekasi? Kaip jiems visiems sekasi? Tomai, mamai, klasiokams, Norai ir.. Danieliui?
Širdis suvirpėjo iš skausmo vien ištarus visus šiuos vardus, o ant paskutiniojo… ant paskutiniojo ji vėl nustojo plakusi.
-Šiandien skausmo jau pakaks,- sušnibždėjau sau ir pasukau link vonios.
Veidą nusiprausiau lediniu vandeniu ir pažvelgiau į veidrodį. Plaukai užkritę ant veido. Nuverčiau juos atgal. Kaip ir maniau, prasiskėliau kaktą. Pačiam kaktos šone buvo nedidukė, įbrėžimą primenanti žaizda. Atsargiai ją paliečiau ir vos nenualpau nuo skausmo. Tikriausiai teks siūti. Bet.. kaip? Kaip man nuvažiuoti į ligoninę?
Nors.. Taip! Sugalvojau. Juk nebūtinai turiu prisistatyti savo vardu ir pavarde. Juk gydytojai neatskirs manęs nuo Tomos?
Hm.. kviestis taksi? Ar skambinti Tomiui?
Tomiui. Ne taip brangu bus. Ir šiaip draugija malonesnė negu kokio seno, pavargusio ir pikto taksisto.
Užsileidau plaukus, kad nesimatytų žaizdos ir nuėjau pasiimti telefono. Surinkau jau mintinai žinomą Tomio numerį.
Jis atsiliepė jau po pirmojo signalo.
-Kur tu?- iškart paklausė.
-Koks draugiškas pasisveikinimas…
-Nu labas labas.- pasisveikino ir vėl susirūpinusiu balsu pakartojo.- Tai kur tu? Kaip jautiesi? Skauda?
-Aš namie. Jaučiuosi suknistai ir skauda visą kūną.
-Nereikėjo tau ten dalyvauti…
-Aš nesigailiu.- atkirtau.- Nuvešk mane į ligoninę.
-Kas nors rimto?- dar labiau susirūpino.
-Man rodos teks užsiūti vieną žaizdą.
-Ok, tuoj būsiu. Sugalvok kaip tu išsisuksi nuo savo tikrųjų duomenų..
-Viskas jau sugalvota. Važiuok greičiau. Lauksiu tavęs apačioje.
Prieš jam padedant ragelį dar spėjau išgirsti kaip padidinus greitį suriaumoja variklis.

Rodyk draugams

Gaudynės (36 skyrius)

2010-08-30 parašė Kleo

Jaučiau, kaip kažkas išneša mane iš mašinos ir paguldo ant žemės. Aplink buvo daug balsų ir dauguma jų priklausė vaikinams.
-Ei, panele, ar girdi mane?- prabilo arčiausiai esantis balsas. Nepažinojau jo.
Atsimerkiau ir šalia savęs pamačiau vaikiną, kuris kartu su manimi dalyvavo lenktynėse.
-Kaip tu?- susirūpinęs paklausė. Jo veidas buvo palinkęs virš manęs ir negalėjau nepastebėti jo rudų akių. Jos buvo tokios gilios…
Susikaupiau ties klausimu. Ko jis manęs klausė? Ak taip. Kaip aš? Neskaitant to, kad galva tiesiog plyšta, nejaučiu rankos, skauda visą kūną ir guliu ant drėgnos ir šaltos žemės, jaučiuosi liūdna. Juk taip gėdingai pralošiau… Ar apskritai aš pasiekiau finišo liniją?!
-Nejaučiu rankos ir plyšta galva,- atsakiau. Atsisėdau.
-Gali pajudinti pirštus?
-Galiu,- atsakiau pabandžiusi.- Bet beprotiškai skauda.
-Reikia nuvežti tave į ligoninę. Gali būti skilęs kaulas ir tu smarkiai susitrenkei galvą. Be to, čia greitai turėtų pasirodyti farai.
-Į ligoninę?- Man negalima! Kaip išsisukti?! Ten reikalaus mano tapatybės, o aš juk oficialiai net neegzistuoju!
-Natai, aš ją nuvešiu į ligoninę,- Tomis?! Ką jis čia veikia? Ačiū Dievui aš išgelbėta.
-Gerai, tik po to paskambink man.-atsakė vaikinas, kaip supratau, vardu Natas, ir atsistojo. Pasekiaujo pavyzdžiu. Maudė kojas. Susviravau ir jau bučiau griuvusi ant žemės, bet mane sulaikė tvirtos, bet tuo pačiu švelnios ir šiltos Nato rankos.
-Būtinai.
Po šių žodžių pasigirdo policijos sirenos. Jos buvo labai arti. Visi aplink susispietę žiūrovai išsigando ir pradėjo bėgti link savo mašinų.
-Sugebėsi vairuoti?- paklausė Tomis manęs.
-Bus sunku, bet sugebėsiu.
Jis linktelėjo, o Natas padėjo man atsisėsti į mano Lamb‘ą. Jos šonai buvo aplamdyti, visa subraižyta, vairuotojo durelės įlenktos… Žiauru…
Vairuoti aš tikrai sugebėsiu, neturėtų dėl to kilti didelių sunkumų. Juk kita ranka ir kojos liko sveikos…
Visi išsilakstė, likom tik mes trys.
-Sek paskui mano mašiną.- pasakė Tomis ir uždaręs mano dureles kartu su tuo kitu vaikinu nubėgo. Abu įsėdo į savas mašinas ir užsivedę pajudėjo.
Pabandžiau užsivesti. Nepavyko.
Nissan‘as ir Tomio mašina tolo. Policija vis artėjo.
Pabandžiau dar kartą, bet nesėkmingai. Abu vaikinai sustojo prie kelio galo, kad palauktų manęs. Dvejojo ką dabar daryti: ar bėgti ar gelbėti mane. Policija buvo labai arti.
-Nagi, maže, nepavesk manęs,- verksmingu balsu pasakiau. Žinojau kokios bus pasekmės, jeigu mane sugaus…
Policija apsupo mane iš trijų pusių - priekio ir šonų. Man už nugaros liko plyni laukai, o tolimam jų gale - miškas.
Jau praradusi viltį pabandžiau dar kartą užsivesti.
Pasigirdo tylus variklio riaumojimas.
MAN PAVYKO!
-Mano mašinytė,- pasakiau.
Mentai jau išlipinėjo iš savo mašinų.
Velnias. Pamiršau, kad mano stiklai paprasti ir kulkų jie nesulaikys.
Įjungiau atbulinę pavarą ir iki dugno spaudžiau akseleratorių. Perjungiau pavarą ir apvažiavusi tris policijos mašinas, kurios buvo mane apsupusios, nuvažiavau į tą pusę, kur paskutinįkart mačiau Tomį.
Jis tikriausiai išsigando ir paliko mane likimo valiai. Nissan‘o taip pat nebuvo matyti. Mane vijosi keturios policijos mašinos.
Hm… Iš kur dar viena?? Tikriausiai nepastebėjau…
Sužeistoji ranka pradėjo „atitirpinėti”. Jau galėjau su ja vairuoti. Visą skausmą tiesiog stengiausi ignoruoti…
Dabar keliuką iš abiejų pusių supo miškas. Policija lipo ant kulnų.
Keliukas ėjo į pabaigą. Staigiai išnirau į pagrindinį kelią.
Policija pradėjo šaudyti. Dužo mano galinis stiklas. Išsigandau. Trūksta, kad ir mane dar pašautų… Reikia pustyti padus. Jie gali pašauti ne tik mane, bet ir padangas, o dar vienos avarijos šiandien neištversiu.
Vėl atlenkiau keleivio sėdynę.
Raudonas mygtukas.
Greitis padidėjo, bet ir policija neatsilieka. Prie tų keturių mašinų, iš gretimo keliuko, prisijungė dar dvi. Viso šešios.
Mėlynas mygtukas.
Greitis tikra pasaka. Gerai, kad mašinų kelyje buvo nedaug. Jau tikriausiai vėlu…
Policija kiek atsiliko, bet padidino greitį ir vėl artėja.
Pasivijau ir aplenkiau du savo draugus. Jų veidai mane kiek pralinksmino. Abu nustebę ir pralinksmėję mano pasirodymu. Nesitikėjo. Tomio išraiška taip pat dar buvo pilna… pasididžiavimo?
Pamatę šešis policijos automobilius, besivejančius mane, abu vaikinukai nusijuokė.
Jie padidino greitį, pasivijo mane ir važiavo lygiagrečiai man iš šonų.

Rodyk draugams