BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pabėgimas (41 skyrius)

Sorry už klaidas. Tikiu, kad jų daug. Tiesiog neturiu redaktorės :D
Noriu pasakyt, kad mano storiukė jau eina į pabaigą :( Liko vos keli skyreliai. Tikiuosi jie bus įdomus :) Ačiū, kad skaitot.

___________________________________________________

Vakaras. 19.30val.

Svarbiausia bus neišsiduoti, o visa kita kaip nors. Bėgsiu, kai Milda užmigs ir kai nieko nebebus apart budinčios senos seselės, kuri dažniausiai snaudžia klausydamasi radijo. Bus lengva.
Atsistojau nuo lovos ir pradėjau rengtis savo drabužius. Ligoninės chalatas ir naktiniai jau gerklėj stovi.
Lauke turėtų būti šalta… Reiktų paprašyti Tomio, kad atvežtų man striukę. Su šortais ir trumparankove maikute sustirsiu į ledą. Per lenktynes galėjau sau tai leisti, bet dabar… Nenoriu susirgti.
Žvilgtelėjau į mažą veidrodį kabantį vonioje. Plaukai susivėlę, paakiai pajuodę, veidas išblyškęs… Siaubinga. Gerai, kad turiu špakliaus spintelėje. Nors gražiai atrodysiu.
Pasigražinusi susirinkau visus savo daiktus (kosmetinę, mobilų, rankinę ir šukas) ir atsiguliau po kaldra, kol dar negrįžo mano palatos draugė. Jeigu ji sužinos, gali viską ir išpasakoti. O tada man gali nepavykti…
Tik spėjau užsikamšyti, kad nesimatytų mano rūbų į kambarį tiesiog kaip vėjas įskrido mažė.
-Mano broliukas atvažiuoja!! Aš jo taip seniai nemačiau!!-klykavo. Broliukas? Kada?! Likimas nori, kad likčiau čia…
Nutaisiau truputį džiaugsmingą balsą ir paklausiau:
-Kada?
-Dabar!!! Jis kieme statosi savo mašiną!!! Aš jo taip pasiilgau,- krykštavo.
Shit!
Ok. Be panikos. Bėgsim dabar.
-Aš einu susirasiu gydytoją. Greit grįšiu. Niekur neik.- pasakiau imdama rankinę ir maudamasi savo aukštakulnius aulinukus ligi kelių.
-Bet… bet kaip mano brolis?-paklausė virpančia apatine lūpa.-Aš noriu, kad jūs susipažintumėte.
-Kitą kartą,-pasakiau. Pasistengiau kuo nuoširdžiau nusišypsoti.
Priėjau prie jos ir apkabinau. Kad ir kaip man buvo įkyrėjęs jos čiauškėjimas, aš jos vis tiek pasiilgsiu.
-Iki, maže.-pasakiau ir paleidusi ją atsisveikinau.
Pasiėmiau nuo lovos rankinę ir dar prieš išeidama spėjau pamatyti ašarą, riedančią Mildutės skruostu. Matyt, ne tik aš jos pasiilgsiu, o ir ji manęs…
Koridoriuje nieko nebuvo. Uždariau paskui save palatos duris ir greitu žingsniu pasileidau link atsarginio išėjimo.
Išėjus į lauką bėgte pasileidau link mašinų stovėjimo aikštelės. Staiga prieš pat nosį išniro kažkokia žmogysta. Atsitrenkiau į ją, nes nepėjau sustoti.
-Atsiprašau,-tariau nė nepakėlusi galvos ir jau norėjau bėgti, kai mane sulaikė stiprios, to pačio žmogaus rankos.
-Diana???-iš siaubo pakėliau galvą. Danielius! Jis čia! Viso mano nereikšmingo gyvenimo prasmė yra čia ir laiko mane savo rankomis!
Širdis pasileido šuoliais, o akyse pradėjo kauptis ašaros. Kilo nepakenčiamas noras jį apkabinti ir ištarti žodžius: „Taip, tai aš”.
Bet skaudančia širdim teko atsakyti:
-Sorry, bet kažką supainiojai.-skausmą užmaskavau saldžia šypenėle ir pridūriau,-Aš vardu Endi. Norėčiau susipažinti, bet labai skubu.
Pasakiau ir ištūkusi iš jo glėbio nuėjau. Tyliai sušnibždėjau:
-Myliu tave, Danieli.
Neprisiverčiau bėgti. Neliko jėgų. Jaučiau kaip vėl iš naujo dūžta mano širdis. Ašaros nevaldomai riedėjo skruostu… Buvau žudoma noro atsisukti, pasivyti jį ir apkabinti. Apkabinti ir pabučiuoti taip, jog atrodytų kad darau tai paskutinį kartą. Troškau vėl pajusti jo lūpų saldumą. Ir tą jausmą, kuris plevena pilve, kai jo rankos liečia tave, tavo veidą.
Bet privalau atsispirti. Jei tai būtų tik dėl manęs, aš taip ir padaryčiau - pasivyčiau jį. Bet negaliu rizikuoti jo gyvybe… Nes tada turėčiau jam viską papasakoti ir mūsų abiejų gyvybėms grėstų pavojus.
Nejučia pradėjau kūkčioti. Išsitraukiau telefoną ir surinkau Tomio numerį. Man reikėjo transporto.
-Di?-po seknudės išgirdau susirūpinusį balsą.
-Man reikia savo Lambos.-verksimngu balsu atsakiau. Stengiausi susitvardyti, bet neišėjo. Nebeliko tam jėgų, nes jos visos buvo atiduotos pabėgimui nuo savo jausmų. Nuo Danieliaus.
-Tau viskas gerai? Tave jau išrašė? Kaip jautiesi?-papylė klausimus.
-Ne man ne viskas gerai. Paskubėk.-pasakiau ir padėjau ragelį.
Atsisėdau po šalia stovėjusiu beržu ir ašaros pradėjo tekėti iš naujo.
Pajutau šiltą ranką ant savo peties. Galvojau, kad čia Tomis ir jau ruošiausi jį aprėkti, kai išgirdau žodžius:
-Aš žinau, jog čia tu, Diana.
Atsisukau. Danielius. Atsistojau ir apkabinau jį. Stipriai stipriai ir žadėjau niekada jo paleisti.
-Atleisk.-sušnibždėjau,-už viską.
-Aš taip tavęs pasiilgau…-skausmo sklidinu balsu prisipažino.
-Ir aš tavęs. Myliu tave.

Patiko (42)

Rodyk draugams

komentarai (10) | “Pabėgimas (41 skyrius)”

  1.   smilesmile48 rašo:

    laukiu tesinio;]

  2.   GuTuK'as.. rašo:

    Šakės, žiauriai geras skyrius, net ašaros akyse susikaupė.. Lb laukiu dar..

  3.   Aiste rašo:

    omg, mano akyse irgi ašaros.. taip sujaudino, labai aptiko :)

  4.   Funny D rašo:

    Pries rasant as viska isivaizduoju ir mano mintyse tai buna kazkas panasaus i filma… Ir man ji beziurint taip pat nuriedejo asara :) Nemaniau, kad sugebesiu jausmingai parasyti sita skyriu ir perteikti jame jausmus :)

  5.   miau:) rašo:

    bet kaip matai tau pavyko….
    labai laukiu kito skyrelio

  6.   Funny D rašo:

    Neisivaizduojat kaip gera matyti net 26 patiko!!! :) Sokineju is laimes :) Aciu

  7.   saule rašo:

    kaip jausminga! tu tikras talentas :))

  8.   Rugilė rašo:

    Jėzau jėzau,greičiau sekantis!!! :)))

  9.   Funny D rašo:

    Saule, talento manyje lygiai nulis :)
    Rugile, pasistengsiu siandien parasyti ir ikelti

  10.   uršulė rašo:

    O viešpatie. Talento nulis??? tau ne viskas gerai. Tu dieviškai rašai. perskaičiau du paskutinius skyrius, manęs dar niekas taip nebuvo sudomine. Pavydžiu tokios kūrybos. Jej būtų knyga, net ir už didžiausius pinigus nusipirkčiau. manau turėtum išleisti knyga rimtai. praturtėtum. žiauriai patiko
    : )

Rašyk komentarą