BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Spalis, 2010

Ačiū :*

2010-10-28

Noriu padėkoti visoms, kad skaitėt šią istoriją, dėjot “patiko” ir komentavot :) Ačiū ir už kritiką, juk be jos netobulėčiau. Džiaugdavausi, kai užsukusi pamatydavau didesnį lankytojų skaičių, negu paprastai, arba “patiko” daugiau negu kituose skyreliuose :)
Taigi ačiū, kad skaitėt, vertinot, lankėtės ir nepamiršot, kai ilgai neįkeldavau naujų skyrelių.

Mano nauja istorija vadinsis Banglentės ir aš. Ją galite rasti adresu http://thesurfingandme.blogas.lt

Rodyk draugams

Pabaiga (44 skyrius)

2010-10-25

Neredaguotas. Sorry uz klaidas :) Lauksiu komentaru su jusu nuomone apie visa sia storiuke :) Kiekvienas kas dedat “like” pasisakykit, nes man labai svarbi jusu nuomone :) Jei nededat “like” pakritikuokit, kad galeciau ateityje taisytis :)

_________________________

Už nugaros išgirdau žingsnius. Jie priartėjo ir nutilo. Jis atsiduso.
-Aš atsiprašau. Pasikarščiavau. Neturėjau taip reaguoti. -Danielius sunkiai iešojo žodžių.
Tylėjau.
-Ar atleisi už tokį mano elgesį?- susirūpino.
-Mhm,- šyptelėjau, nors ir buvo skaudu žinoti, jog rytoj ir visą likusį gyvenimą (be galo tikiuosi, jog klystu) jis kentės dėl manęs. Kai manęs jau nebebus tarp gyvųjų…
-Ačiū,- pasakė ir priėjęs aistringai pabučiavo.

###

Neištvėriau ir viską jam papasakojau. Viską nuo pat tos akimirkos, kai mudviem bekalbant telefonu, įsibrovė vienas iš gaujos narių ir mane pagrobė iki akimirkos prieš susitinkant mudviem ligoninės kieme.
-Juk galėjai man viską papasakoti! Aš bučiau tave apgynęs!-užsiputojo. Norėjo dar kažką sakyti, bet aš jį nutraukiau:
-Negi nesupranti, kad aš nenorėjau dar labiau tavęs skaudinti!- ne, jis tikrai to nesuprato.
-Tai kas?? O tu nors įsivaizduoji kaip aš jaučiausi visą tą laiką?!-šaukė.
-O tu manai, kad man lengva buvo?? Aš stengiausi apie tave negalvoti, tačiau vis pagaudavau save įsivaizduojant kaip būnam kartu! Kiekvieną akimirką kai mintyse netyčia ištardavau tavo vardą, mano širdį perdurdavo aštriausiu peiliu! Ir taip kiekvieną kartą! Manai, jog manęs viduje negraužė klausimas „Kaip jis jaučiasi?” arba „Ar aš nedarau didžiausios savo gyvenimo klaidos, būdama toli nuo jo??”. Jeigu taip manai, vadinasi klysti!!!
Vėl apsiverkiau. Pastaruosius metus taip gerai mokėjau valdyti savo emocijas, bet dabar… nebeišeina.
-Tai reikėjo sugrįšti! Aš nežemiškai kentėjau!!! Aš tau būčiau galėjęs padėti! Galų gale būtume išvažiavę į kitą šalį!! Bet svarbiausia, kad būtume buvę kartu! Bet ne. Juk tu tokia savanaudė!
-Išeik,- griežtu balsu pasakiau.
Už atstumą tarp tavęs ir mylimo žmogaus, skaudžiau gali būti tik girdėti, kaip jis tave smerkia tave ir tavo poelgius.
-Su mielu noru,- sarkastiškai pasakė ir smarkiai trenkęs durimis išėjo.
Susmukau ant žemės ir pravirkau. Ašaros nevaldomai riedėjo.
Skausmo ir kančių man jau per daug.
Ši mintis mane nuramino. Nusišluosčiau akis ir susiradau savo telefoną. Prieš surinkdama Tomio numerį pažvelgiau pro langą. Mano žalioji Lamba suremontuota stovėjo kieme.
Surinkau Tomio numerį. Jis atsiliepė greitai, jau po kelių sekundžių.
-Labas, Di. Kas nors nutiko?-paklausė visas linksmas.
-Ne. Skambinu norėdama tau padėkoti. Už viską. Taigi ačiū.-padėkojau ir padėjau ragelį.
Kol Tomis nespėjo perskambinti nieko nesupratęs, surinkau Danieliaus numerį.
-Aš…- atsiliepė.
-Gali man kai ką pažadėti?
-Taip,- aklai sutiko jis.
-Susirask merginą, būk laimingas ir pamiršk mane. Kad ir kaip stipriai aš tave mylėčiau…- ištarusi šiuos žodžius numečiau ragelį. Išjungiau telefoną ir pasiėmusi savo mašiniuko raktelius apsirengiau ir išėjau į kiemą.
Įsėdusi į mašiną jau žinojau kur važiuosiu.
Už Vilniaus yra gražus, beveik naujas kelias. Visiškai tiesus, jame beveik nebūna mašinų, o kelio gale - stora, balta mūrinė siena. Kelio galas. Mano gyvenimo galas.
Per miestą lėkiau dvigubai viršydama leistiną greitį. Mašinų buvo daug, bet visi traukiasi iš kelio, kai važiuoji priešinga eismo juosta. Prie raudono šviesoforo sustojau tik kartą, kai atidariau mašinos langą ir vienam benamiui padovanojau savo telefoną ir keletą šimtų litų. Man jų vis tiek nebeprireiks.
Minėtojo kelio pradžioje atsidūriau už 20 minučių. Užgesinau variklį. Tolumoje mačiau savo tikslą - kelio galą. Paleidau CD. Mašiną užliejo tylūs Jem -24 dainos garsai. Susikaupiau. Jaučiausi pasiruošusi. Pagarsinau muziką iki maximumo. Užvedžiau mašiną, nuleidau langus ir iki dugno paspaudžiau greičio pedalą. Pasiekus reikiamą greitį pakėliau keleivio sėdynę ir paspaudžiau du stebuklinguosius mygtukus. Važiavau dar greičiau.
Nepakartojamas jausmas lėkti visu greičiu. Jausti kaip vėjas taršo plaukus, kaip širdis ir visa kita pasilieka, o tu leki pirmyn. Pamiršdama praeitį ir viską kas buvo, pamiršdama mintis: buvusias ir esamas, ir taip pat pamiršdama ateitį: tai - kas manęs dar laukia ir pasieks jau po kelių sekundžių. Lieka tik dabartis. Aš, mašina ir greitis. Jokių jausmų.
Gyvenimo pabaiga artėja.
200 metrų iki sienos.
50 metrų.
2 metrai.
Metras.
Visu greičiu nuo meilės.

Rodyk draugams

Sprendimas (43 skyrius)

2010-10-24

Trrr!!! Trrr!!!

Nepaliaujamas čirškimas, liepiantis lipti iš lovos ir šliaužti į nuobodžią mokyklą.
-Suknistas žadintuvas!-tyliai nusikeikiau. Žiauru yra nutraukti sapną tokioj vietoj!
Apsiverčiau ant kito šono. Bandysiu iš naujo užmigti ir pratęsti sapną.
Po sekundės bandymo užmigti sučirškė durų skambutis.
-Uch!-suinkščiau. Toks jausmas, kad visi prieš mane susimokė.
Skambutis čirškė be sustojimo.
Pažadu, kad tam, kuris tokiu ankstyvu metu čia atsibeldė, nurausiu ausis!
Iš vonios sužvejojau chalatą ir nubėgau prie durų. Bumbėdama jas atidariau. Likau be žado.
. Širdis pasileido šuoliais. Prieš mane stovėjo Danielius. Nesusivaldžiau jo neapkabinus.
-Ir tau labas rytas,- linksmai pasakė.
-Ką čia veiki?-paklausiau tempdama jį į svetainę.
Tuo pačiu metu pro medį už lango prasiskverbė keli saulės spinduliai. Saulė šviečia lyg „special for me”. Nusišypsojau.
-Šiaip ne taip sužinojau kur tu gyveni ir nusprendžiau aplankyti.-šyptelėjo kreiva šypsenėle. Buvau taip jos pasiilgusi. Pilve pajutau senai nebuvusį plazdėjimo jausmą.
Jaučiausi laiminga kaip niekad. Jeigu jau rytas šitaip nuostabiai prasidėjo, tai diena turėtų būti dar geresnė.
Jo lūpos susirado manąsias. Bučinys buvo gan trumpas, bet toks saldus, kad po jo vos galėjau kvapą atgauti.
-Nori kavos?-paklausiau ir nusišypsojau.
-Žinoma, bet gal pradžioj papasakotum kur tu visa ši laiką buvai?
Paskutiniuosius žodžius jis ištarė šiurkščiai. Sudrebėjau.
Nuėjau į virtuvę daryti kavos.
Vos tik pasijutau po tokio ilgo laiko tarpo laiminga, vos tik pavyko trumpam visas savo bėdas nustumti į tolimiausią smegeninės kertelę, jos vėl grįžo. O juk norėjau tiek nedaug: nors trumpai pasimėgauti džiaugsmu, kurį patiriu, kai Danielius šalia.
Nuo minčių mane atitraukė skausmo ir truputėlio piktumo kupinas Danieliaus balsas:
-Vanduo užvirė jau prieš porą minučių, o tu stovi ir nejudi.
Krūptelėjau ir linktelėjau. Tylėdama padaviau jam puodelį. Vengiau žiūrėti jam į akis. Bijojau jose pamatyti tą pyktį, taip girdimą balse. Dabar man labiausiai norėjosi švelnumo, nes iškentėjau tiek daug, tiek kentėjau…
-Na?- nekantraudamas paklausė.
-Nenoriu apie tai dabar kalbėti.
-Bet aš noriu žinoti!-pradėjo jis šaukti.
Skruostu nuriedėjo pora nesulaikytų liūdesio ir apmaudo ašarų.
Tylėjau, nes jei būčiau prabilus, balsas drebėtų ir porą kartų užlūštų. Tylėjau, nors norėjau tiek daug paklausti.
Man taip skaudu, bet tuo pačiu ir miela būti su juo vienam kambaryje. Bet… neturėčiau būti šalia ir jausti Danieliaus artumo. Nes kai jis išeis… kai jis amžiams išnyks iš mano gyvenimo, man bus dar skaudžiau. Nepakeliama mintis.
Nesuturėjau dar kelių ašarų. Nusisukau nuo jo ir patraukiau link svetainės. Atėjus atsisėdau ant sofos ir įsijungiau televizorių.
Nežiūrėdama ir per daug nesigilindama perjunginėjau kanalus.
Jeigu aš negaliu būti kartu su Danielium, o be jo negaliu gyventi tai gal man tada…. išvis negyventi? Nusižudyti?
Mirtis tada atrodė lengviausia išeitis. Nebūtų skausmo, liūdesio, vis iš naujo ir iš naujo dūžtančios širdies jausmo. Nebūtų ir manęs. Nebeegzistuočiau, kaip ir turi būti. Nusprendžiau. Padarysiu tai rytoj. O šiandien tiesiog mėgausiuosi paskutinėmis akimirkomis šalia jo, kad ir kaip jis ant manęs pyktų.

Rodyk draugams

Susitiksime bet kokia kaina (42 skyrius)

2010-10-12

Ir vėl labai atsiprašau dėl klaidelių gausos…
————————–

 

Apsikabinę prastovėjom apie 10 minučių. Buvo beprotiškai gera vėl būti mylimo žmogaus glėbyje. Norėjau, kad laikas sustotų. Kad viskas būtų taip paprasta, kaip dabar atrodė. Taip pat norėjau, kad nebūtų įvykęs ir tas lemtingas įvykis, sugadinęs visą mano varganą gyvenimėlį…
Bet deja, tas įvykis jau buvo įvykęs,  laikas bėgo, o viskas buvo per daug sudėtinga, per daug brangu, kad kartu būtumę amžinai.
Netrukus į ligoninės kiemelį įsuko prabangi Tomio BMW.
Sutelkusi visas, kartu su Danielium grįžusias jėgas atsitraukiau nuo jo glėbio ir tariau:
-Tomis negali sužinoti apie tave.- mano balse buvo vos girdima baimės gaidelė. Tomis juk vienas iš gaujos narių…
-Kas tas Tomis?-nustebęs paklausė. Po akimirkos nuostabą pakeitė skausmo ir pykčio mišinys.
-Po to papasakosiu, o dabar bėk.-skubiai tariau.
Nors ir labai nenoriai, bet Danielius paklausė manęs ir  įbėgo į ligoninę. Skaudu buvo žiūrėti, kaip jis dingsta iš mano akių. Galbūt (labai tikiuosi, kad klystu) matau jį paskutinį kartą savo gyvenime…
Kaip tik tuo metu užgeso mašinos variklis, atsidarė durelės ir pasirodė Tomio siluetas. Nuo paskutiniosios minties nejučia atsirėmiau į medį ir susmukau. Sėdėjau apsikabinusi savo kojas ir vis bandžiau išmesti paskutinį mano matytą vaizdą.
Pats laikas atgauti kažkada turėtą optimistiškumą. Taigi… mes dar pasimatysim. Bet kokia kaina.
-Di?-pribėgo susirūpinęs.- Kaip tu?
-O kaip tau atrodo?-su pašaipa paklausiau.
Jis patylėjo ir atsakė tik po poros sekundžių. Matyt vertino situaciją.
-Važiuojam pas mane…Galėsi paeiti?-susirūpinęs paklausė.
-Aišku, kad galėsiu. Dar nesu šluba.-galbūt kiek per kandžiai tariau. Jam tai nesukėlė džiaugsmo,- Parvežk mane namo, būk geras…
Paprašiau. Dabar mažų mažiausiai norėjau būti kito vaikino glėbyje.
Jis linktelėjo. Atsistojau ir drauge nuėjome link mašinos.

***

Galvoti pradėjau tik jau gulėdama savo lovoje. Nepamenu nei apie ką kalbėjomės su Tomiu, nei kada grįžau namo. Dabar vis rezgiau planus savo galvoje, kaip dar kartą pasimatyti su savo meile.
Idėjų buvo daug. Kai kurios vykusios, kai kurios nelabai. Galiausiai, jau labai vėlią naktį, iš visų sumanymų gimė vienas pats geriausias. Jis buvo paprastas, nesunkiai įgyvendinamas ir turėjo atsarginį planą. Bet labai tikiuosi, kad jo neprireiks…
Išjungiau naktinę lemputę ir su šiomis mintimis panirau į saldų sapną.

Pajūris. Bangos raminamai ošia. Žuvėdros aplink skraidydamos klega. Saulė slepiasi už horizonto. O jis čia. Šalia. Ir laiko mano apkabinęs. Sėdim ant švelnaus smėlio ir žiūrim į raudoną dangų.
Saulei nusileidus drauge skaičiuojame žvaigždes. Jis iš kažkur ištraukia šampano. Mes jį gurkšnojame. Po poros akimirkų jis jau lenkiasi link mano lūpų. Prieš pabučiuodamas žiūri tiesiai ma į akis, o aš skęstu jo akių gilumoje. Lėtai lėtai jo lūpos artėja link manųjų. Bet tas laukimas yra beprotiškai malonus. Jaučiu šiltą jo alsavimą, o mūsų lūpas skiria tik pora milimetrų.

Rodyk draugams

Pabėgimas (41 skyrius)

2010-10-09

Sorry už klaidas. Tikiu, kad jų daug. Tiesiog neturiu redaktorės :D
Noriu pasakyt, kad mano storiukė jau eina į pabaigą :( Liko vos keli skyreliai. Tikiuosi jie bus įdomus :) Ačiū, kad skaitot.

___________________________________________________

Vakaras. 19.30val.

Svarbiausia bus neišsiduoti, o visa kita kaip nors. Bėgsiu, kai Milda užmigs ir kai nieko nebebus apart budinčios senos seselės, kuri dažniausiai snaudžia klausydamasi radijo. Bus lengva.
Atsistojau nuo lovos ir pradėjau rengtis savo drabužius. Ligoninės chalatas ir naktiniai jau gerklėj stovi.
Lauke turėtų būti šalta… Reiktų paprašyti Tomio, kad atvežtų man striukę. Su šortais ir trumparankove maikute sustirsiu į ledą. Per lenktynes galėjau sau tai leisti, bet dabar… Nenoriu susirgti.
Žvilgtelėjau į mažą veidrodį kabantį vonioje. Plaukai susivėlę, paakiai pajuodę, veidas išblyškęs… Siaubinga. Gerai, kad turiu špakliaus spintelėje. Nors gražiai atrodysiu.
Pasigražinusi susirinkau visus savo daiktus (kosmetinę, mobilų, rankinę ir šukas) ir atsiguliau po kaldra, kol dar negrįžo mano palatos draugė. Jeigu ji sužinos, gali viską ir išpasakoti. O tada man gali nepavykti…
Tik spėjau užsikamšyti, kad nesimatytų mano rūbų į kambarį tiesiog kaip vėjas įskrido mažė.
-Mano broliukas atvažiuoja!! Aš jo taip seniai nemačiau!!-klykavo. Broliukas? Kada?! Likimas nori, kad likčiau čia…
Nutaisiau truputį džiaugsmingą balsą ir paklausiau:
-Kada?
-Dabar!!! Jis kieme statosi savo mašiną!!! Aš jo taip pasiilgau,- krykštavo.
Shit!
Ok. Be panikos. Bėgsim dabar.
-Aš einu susirasiu gydytoją. Greit grįšiu. Niekur neik.- pasakiau imdama rankinę ir maudamasi savo aukštakulnius aulinukus ligi kelių.
-Bet… bet kaip mano brolis?-paklausė virpančia apatine lūpa.-Aš noriu, kad jūs susipažintumėte.
-Kitą kartą,-pasakiau. Pasistengiau kuo nuoširdžiau nusišypsoti.
Priėjau prie jos ir apkabinau. Kad ir kaip man buvo įkyrėjęs jos čiauškėjimas, aš jos vis tiek pasiilgsiu.
-Iki, maže.-pasakiau ir paleidusi ją atsisveikinau.
Pasiėmiau nuo lovos rankinę ir dar prieš išeidama spėjau pamatyti ašarą, riedančią Mildutės skruostu. Matyt, ne tik aš jos pasiilgsiu, o ir ji manęs…
Koridoriuje nieko nebuvo. Uždariau paskui save palatos duris ir greitu žingsniu pasileidau link atsarginio išėjimo.
Išėjus į lauką bėgte pasileidau link mašinų stovėjimo aikštelės. Staiga prieš pat nosį išniro kažkokia žmogysta. Atsitrenkiau į ją, nes nepėjau sustoti.
-Atsiprašau,-tariau nė nepakėlusi galvos ir jau norėjau bėgti, kai mane sulaikė stiprios, to pačio žmogaus rankos.
-Diana???-iš siaubo pakėliau galvą. Danielius! Jis čia! Viso mano nereikšmingo gyvenimo prasmė yra čia ir laiko mane savo rankomis!
Širdis pasileido šuoliais, o akyse pradėjo kauptis ašaros. Kilo nepakenčiamas noras jį apkabinti ir ištarti žodžius: „Taip, tai aš”.
Bet skaudančia širdim teko atsakyti:
-Sorry, bet kažką supainiojai.-skausmą užmaskavau saldžia šypenėle ir pridūriau,-Aš vardu Endi. Norėčiau susipažinti, bet labai skubu.
Pasakiau ir ištūkusi iš jo glėbio nuėjau. Tyliai sušnibždėjau:
-Myliu tave, Danieli.
Neprisiverčiau bėgti. Neliko jėgų. Jaučiau kaip vėl iš naujo dūžta mano širdis. Ašaros nevaldomai riedėjo skruostu… Buvau žudoma noro atsisukti, pasivyti jį ir apkabinti. Apkabinti ir pabučiuoti taip, jog atrodytų kad darau tai paskutinį kartą. Troškau vėl pajusti jo lūpų saldumą. Ir tą jausmą, kuris plevena pilve, kai jo rankos liečia tave, tavo veidą.
Bet privalau atsispirti. Jei tai būtų tik dėl manęs, aš taip ir padaryčiau - pasivyčiau jį. Bet negaliu rizikuoti jo gyvybe… Nes tada turėčiau jam viską papasakoti ir mūsų abiejų gyvybėms grėstų pavojus.
Nejučia pradėjau kūkčioti. Išsitraukiau telefoną ir surinkau Tomio numerį. Man reikėjo transporto.
-Di?-po seknudės išgirdau susirūpinusį balsą.
-Man reikia savo Lambos.-verksimngu balsu atsakiau. Stengiausi susitvardyti, bet neišėjo. Nebeliko tam jėgų, nes jos visos buvo atiduotos pabėgimui nuo savo jausmų. Nuo Danieliaus.
-Tau viskas gerai? Tave jau išrašė? Kaip jautiesi?-papylė klausimus.
-Ne man ne viskas gerai. Paskubėk.-pasakiau ir padėjau ragelį.
Atsisėdau po šalia stovėjusiu beržu ir ašaros pradėjo tekėti iš naujo.
Pajutau šiltą ranką ant savo peties. Galvojau, kad čia Tomis ir jau ruošiausi jį aprėkti, kai išgirdau žodžius:
-Aš žinau, jog čia tu, Diana.
Atsisukau. Danielius. Atsistojau ir apkabinau jį. Stipriai stipriai ir žadėjau niekada jo paleisti.
-Atleisk.-sušnibždėjau,-už viską.
-Aš taip tavęs pasiilgau…-skausmo sklidinu balsu prisipažino.
-Ir aš tavęs. Myliu tave.

Rodyk draugams