BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugpjūtis, 2010

Gaudynės (36 skyrius)

2010-08-30

Jaučiau, kaip kažkas išneša mane iš mašinos ir paguldo ant žemės. Aplink buvo daug balsų ir dauguma jų priklausė vaikinams.
-Ei, panele, ar girdi mane?- prabilo arčiausiai esantis balsas. Nepažinojau jo.
Atsimerkiau ir šalia savęs pamačiau vaikiną, kuris kartu su manimi dalyvavo lenktynėse.
-Kaip tu?- susirūpinęs paklausė. Jo veidas buvo palinkęs virš manęs ir negalėjau nepastebėti jo rudų akių. Jos buvo tokios gilios…
Susikaupiau ties klausimu. Ko jis manęs klausė? Ak taip. Kaip aš? Neskaitant to, kad galva tiesiog plyšta, nejaučiu rankos, skauda visą kūną ir guliu ant drėgnos ir šaltos žemės, jaučiuosi liūdna. Juk taip gėdingai pralošiau… Ar apskritai aš pasiekiau finišo liniją?!
-Nejaučiu rankos ir plyšta galva,- atsakiau. Atsisėdau.
-Gali pajudinti pirštus?
-Galiu,- atsakiau pabandžiusi.- Bet beprotiškai skauda.
-Reikia nuvežti tave į ligoninę. Gali būti skilęs kaulas ir tu smarkiai susitrenkei galvą. Be to, čia greitai turėtų pasirodyti farai.
-Į ligoninę?- Man negalima! Kaip išsisukti?! Ten reikalaus mano tapatybės, o aš juk oficialiai net neegzistuoju!
-Natai, aš ją nuvešiu į ligoninę,- Tomis?! Ką jis čia veikia? Ačiū Dievui aš išgelbėta.
-Gerai, tik po to paskambink man.-atsakė vaikinas, kaip supratau, vardu Natas, ir atsistojo. Pasekiaujo pavyzdžiu. Maudė kojas. Susviravau ir jau bučiau griuvusi ant žemės, bet mane sulaikė tvirtos, bet tuo pačiu švelnios ir šiltos Nato rankos.
-Būtinai.
Po šių žodžių pasigirdo policijos sirenos. Jos buvo labai arti. Visi aplink susispietę žiūrovai išsigando ir pradėjo bėgti link savo mašinų.
-Sugebėsi vairuoti?- paklausė Tomis manęs.
-Bus sunku, bet sugebėsiu.
Jis linktelėjo, o Natas padėjo man atsisėsti į mano Lamb‘ą. Jos šonai buvo aplamdyti, visa subraižyta, vairuotojo durelės įlenktos… Žiauru…
Vairuoti aš tikrai sugebėsiu, neturėtų dėl to kilti didelių sunkumų. Juk kita ranka ir kojos liko sveikos…
Visi išsilakstė, likom tik mes trys.
-Sek paskui mano mašiną.- pasakė Tomis ir uždaręs mano dureles kartu su tuo kitu vaikinu nubėgo. Abu įsėdo į savas mašinas ir užsivedę pajudėjo.
Pabandžiau užsivesti. Nepavyko.
Nissan‘as ir Tomio mašina tolo. Policija vis artėjo.
Pabandžiau dar kartą, bet nesėkmingai. Abu vaikinai sustojo prie kelio galo, kad palauktų manęs. Dvejojo ką dabar daryti: ar bėgti ar gelbėti mane. Policija buvo labai arti.
-Nagi, maže, nepavesk manęs,- verksmingu balsu pasakiau. Žinojau kokios bus pasekmės, jeigu mane sugaus…
Policija apsupo mane iš trijų pusių - priekio ir šonų. Man už nugaros liko plyni laukai, o tolimam jų gale - miškas.
Jau praradusi viltį pabandžiau dar kartą užsivesti.
Pasigirdo tylus variklio riaumojimas.
MAN PAVYKO!
-Mano mašinytė,- pasakiau.
Mentai jau išlipinėjo iš savo mašinų.
Velnias. Pamiršau, kad mano stiklai paprasti ir kulkų jie nesulaikys.
Įjungiau atbulinę pavarą ir iki dugno spaudžiau akseleratorių. Perjungiau pavarą ir apvažiavusi tris policijos mašinas, kurios buvo mane apsupusios, nuvažiavau į tą pusę, kur paskutinįkart mačiau Tomį.
Jis tikriausiai išsigando ir paliko mane likimo valiai. Nissan‘o taip pat nebuvo matyti. Mane vijosi keturios policijos mašinos.
Hm… Iš kur dar viena?? Tikriausiai nepastebėjau…
Sužeistoji ranka pradėjo „atitirpinėti”. Jau galėjau su ja vairuoti. Visą skausmą tiesiog stengiausi ignoruoti…
Dabar keliuką iš abiejų pusių supo miškas. Policija lipo ant kulnų.
Keliukas ėjo į pabaigą. Staigiai išnirau į pagrindinį kelią.
Policija pradėjo šaudyti. Dužo mano galinis stiklas. Išsigandau. Trūksta, kad ir mane dar pašautų… Reikia pustyti padus. Jie gali pašauti ne tik mane, bet ir padangas, o dar vienos avarijos šiandien neištversiu.
Vėl atlenkiau keleivio sėdynę.
Raudonas mygtukas.
Greitis padidėjo, bet ir policija neatsilieka. Prie tų keturių mašinų, iš gretimo keliuko, prisijungė dar dvi. Viso šešios.
Mėlynas mygtukas.
Greitis tikra pasaka. Gerai, kad mašinų kelyje buvo nedaug. Jau tikriausiai vėlu…
Policija kiek atsiliko, bet padidino greitį ir vėl artėja.
Pasivijau ir aplenkiau du savo draugus. Jų veidai mane kiek pralinksmino. Abu nustebę ir pralinksmėję mano pasirodymu. Nesitikėjo. Tomio išraiška taip pat dar buvo pilna… pasididžiavimo?
Pamatę šešis policijos automobilius, besivejančius mane, abu vaikinukai nusijuokė.
Jie padidino greitį, pasivijo mane ir važiavo lygiagrečiai man iš šonų.

Rodyk draugams

Lenktynės. Tęsinys. (35 skyrius)

2010-08-29

Akseleratorių spaudžiau iki dugno. Visas galingumas. Pirmauju. Tiedu lieka man už nugaros. Taip važiavau kurį laiką, kai staiga Nissan’as įsijungia turbo ir nesunkiai mane aplenkia.
Atminty iškyla Tomio žodžiai:
-Ši mašinytė greita, bet jeigu kada nors greičio bus per mažai,- jis nusijuokė lyg ši galimybė jį linksmintų.- Tada pakelsi keleivio sėdynę ir vuolia. Raudonas mygtukas įjungs NOS.- pamatęs , kad nesupratau paaiškino.- Azoto suboksido sistema. Gerokai padidins greitį. Mėlynas mygtukas - įjungs turbokompresorių.- pamatęs, kad man nedašilo pavartė akis ir išvertė į mano kalbą.- Turbo. Padidins greitį nuo 30-ties iki 50-ties procentų.
Prisiminimai nublanksta.
Galiu vėl susikaupti ir žiūrėti tik į kelią. Mano apmaudui, staiga mane aplenkia ir kita mašina. Nesigilinau kuri.
Atlenkiau keleivio sėdynę. Čia buvo tikrai daug įvairių mygtukų, bet dabar ne laikas eksperimentams. Iš pradžių palauksiu kol pravažiuosiu posukį ir tik tada didinsiu greitį. Stengiuosi per daug neatsilikti nuo varžovų. Spaudžiu kiek tik gali mano mašiniuko jėgos. Tolumoje jau matau statinių krūvą. Posūkis. Dar kelios sekundės ir bus didysis išbandymas. Tiek man, tiek mano mašinai.
Penkios sekundės iki lemiamos akimirkos. Ar man pavyks?
Keturios sekundės. Aš sugebėsiu!
Trys sekundės. Ar tikrai?
Dvi sekundės. Stengsiuosi iš visų jėgų!
Sekundė. Aš tikrai galiu!
Posūkis.
Paspaudžiau stabdžio pedalą ir pasukau vairą į dešinę. Pasigirdo žviegiančių padangų garsas. Susvaidė. Pasukau vairą į kairę ir vėl gazo pedalą.
MAN PAVYKO!
Aš taip savimi didžiuojuosi! Juk sugebėjau be jokio vargo įveikti tą nelemtąjį posūkį, kuris pasak Luko pasigriebė ne vieną gyvybę.
O tie animaciniai filmukai, šiuo atveju „Ratai” daug ko gali išmokyti. Šį triuką išgirdau prieš dauug metų jį žiūrėdama kartu su mama, bet dabar ne apie tai.
Savom jėgom pasivijau BMW‘ą. Jam ne taip gerai sekėsi posūkyje ir jis prarado kelias labai brangias sekundes.
Paspaudžiau mėlynąjį mygtuką. Įsijungė turbo. Nors mašina ir šovė į priekį, bet nepakankamai. Truputį nusivyliau. Tikėjausi, kad greitis padidės žymiai daugiau negu kątik padidėjo.
Antras bandymas.
Spaudžiu raudoną mygtuką.
Mašina pradėjo lėkti beprotišku greičiu. Atrodo, jog širdis ir visa kita liko toli už nugaros.
Nuostabus jausmas, nors akimirkai išblaškantis visą tą skausmą, susikaupusį viduje. Vien dėl to ir dėl milžiniško adrenalino kiekio, pulsuojančio mano venose, buvo verta dalyvauti.
Aplenkiau abi mašinas. Jau aiškiai galėjau įžiūrėti finišo liniją - iki jos buvo likę vos penkiasdešimt metrų. Pora žiūrovų jau šokinėjo iš laimės.
Aš laimėsiu!
Bet apsidžiaugiau gerokai per anksti.
Staiga po ratu pasitaikė akmuo, nedidukas, bet jo užteko, kad nebesuvaldyčiau mašinos. Visą džiaugsmą nudažė baimės spalvos. Mašina pradėjo slysti, suktis, verstis.
Po ilgo vartymosi, lyg kokioj banalioj karuselėj, sustojau. Skauda visą kūną.
Paskutiniai garsai kuriuos girdėjau buvo stabdomų padangų cypimas ir žmonių klyksmai. Po to panirau į gilią tamsos ir baimės bedugnę…

Rodyk draugams

Lenktynės (34 skyrius)

2010-08-26

Guliu ant sofos ir žiūriu TV. Žvilgteliu į laikrodį ant sienos. 20:10 val. Pats laikas ruoštis. Atsistojusi susiradau pultelį ir išjungiau kažkokį kvailą filmą apie meilę. Ir kas tokius gali žiūrėt?? Tikrai ne aš.
Atsisuku į veidrodį. Hm.. Kuo man apsirengti? Juk ten netiks mano paprasti mėlyni džinsai ir  berankovė palaidinukė aukštu kaklu. Reiktų ko nors labiau… sexy.
Taip. Visi vaikinai, pamatę mane, išvirs iš koto. Na, žinoma, gerąja prasme, nes juk kaip yra sakoma: „kas per daug, tas nesveika”.
Atsidariau spintą jau konkrečiai žinodama kaip atrodysiu. Trumpi tamsiai mėlyni džinsiniai šortukai, ir paprasta juoda trumpų rankovių palaidinukė su užrašu „Kiss me before my boyfriend comes back”. Viską vainikuoja juodi, odiniai, aptempti ir siekiantys kelius aukštakulniai. Vėl pažiūrėjau į veidrodį. Atrodžiau tikrai HOT, aišku, padorumo ribose. Nusišypsojau. Porą kartų šukomis perbraukiau plaukus, lūpu blizgiu pasitepiau lūpas ir pasiėmusi savo mašiniuko raktelius išlėkiau pro duris.
Įsėdus į mašiną ir jau važiuojant Vilniaus gatvėmis supratau, kad pamiršau pasidažyti blakstienas. Aš nebūčiau aš, jeigu šios klaidos neatitaisyčiau.
Nusijuokiau.
Sustojus prie raudonos šviesoforo spalvos iš rankinuko sužvejojau savo kosmetinę ir pora kartų tušu pagražinau blakstienas.
-Tobula,- balsu ištariau žvilgtelėjusi į veidrodėlį.
Kai jau buvau pasirengusi važiuoti vis dar degė raudona. Paprastai negaišdavau laiko prie tokio nuobodaus dalyko kaip šviesoforas. Šiandien nuotaikos taip pat gadintis nenorėjau, tad dar net neužsidegus žaliai iki galo paspaudžiau greičio pedalą.
Senąjam savo gyvenime dabar drebinčiau kinkas ir mąstyčiau ar važiuoti ar nevažiuoti. Apsisukti ar neapsisukti. Vienu žodžiu dvejočiau. Ir bijočiau. Klausimai ar aš sugebėsiu laimėti, ar aš apskritai rasiu kur reikia važiuoti būtų vertę mane abejoti ar aš elgiuosi teisingai.
Bet dabar, savo naujajame gyvenime aš viso šito nebijau. Aš nieko nebijau. Jeigu aš taip ar vienaip pasielgiau, vadinasi tai buvo teisingas sprendimas. Ir kodėl aš neturėčiau pamėginti nors kartą sudalyvauti lenktynėse? Hm.. Jeigu man jos patiks, reiks pradėti lankytis dažniau.
Juk atverstas naujas mano gyvenimo lapas. Naujas gyvenimas. Nauji namai. Nauja mašina. Nauji draugai. Nauji jausmai… Nauja aš.
Svarbiausia ir vėl nenudegti sparnų. Man draudžiama įsimylėti, kad širdis vėl nekentėtų dėl Dan… dėl to, kurio vardą man vis dar per daug skaudu minėti.
Jaučiau kaip pradeda drėgti akys. Ne. Viskas. Baigiu apie tai galvoti. Po didelių pastangų man pavyko sulaikyti ašaras ir išgelbėti gražų makiažą.
Iš bardačioko išsitraukiau CD, kuriame yra surašytos visos mano mėgstamiausios dainos.
Užleidau ir jau po poros sekundžių automobilį užliejo Rihannos ir Jay-Z Run this town.
Mėgstamiausia mano daina. Atsidariau langą ir šią dainą paleidau visu garsu.
Žvilgteliu į laikrodį: 8:45. Velnias! Reiktų paskubėt. Aš dar tik iš Vilniaus išvažiavau!
Padidinau greitį iki 110km/h.
Taip bevažiuojant ir besiklausant muzikos mane lėtai aplenkia mėlyna ir „patiuninguota” BMW M5. Mašinytė greita, bet palyginus su manąja ji vos puškuoja.
Hm.. Paprastai tokios mašinos nepamatysi. Vadinasi, ji man parodys kelią iki lenktynių. Padidinau greitį ir visą kelią sekiau paskui šią mašiną. Kai ji pradėjo lėtinti, o galiausiai ir visai sustojo supratau, jog atvaziavom. Tai buvo mažas, bet gan platus keliukas, einantis kiek toliau nuo pagrindinio kelio.
Išjungiau variklį ir muziką. Išlipau. Šalia stovėjęs raudonos mašinos vairuotojas (beprotiškai gražus vaikinukas) jau ir taip spoksojęs į mano mašiną, taip staigiai išdygusią prie šono, dabar jau iš viso buvo susižavėjęs ar nustebęs. Susižavėjęs mašina, o nustebęs dėl to, kad aš - mergina. Graži mergina.
Saldžiai jam nusišypsojau ir apsidairiau. Čia buvo daug gražių mašinų. Manau, jos ne tik gražios, bet turėtų ir neblogai važiuoti.
Vaikinukas vis dar įkyriai į mane spoksojo. Pradeda užknist.
-Nesi merginos matęs?- paklausiau jo.
-Ee..,-nutęsė, o po sekundės atsigavo.-Esu.
-Tai ko taip spoksai seilę varvindamas?
-Pati ir atsakei: seilę varvinu,- atkirto jis ir nusijuokė.- Ne kasdien pamatysi tokią gražią merginą vairuojančią Lambą.
-Nekasdien, bet jei esi iš Vilniaus - pamatysi.- atsakiau.
-Tu Vilnietė?-pasidomėjo.
Man dar nespėjus atsakyti prie mano šono išdygo Lukas. Nesijaudinau, kad jis mane atpažins, nes senoji niekada nesidažydavo ir juo labiau šitaip nesirengė.
-Sveika. Nemaniau, kad pasirodysi.- pasisveikino.
Šalia stovėjęs vaikinas su pagarbia baimę pažiūrėjo į Luką, tada į mane ir tada, lyg nusprendęs, jog mes pora, nuėjo.
-Jeigu sakiau, kad būsiu, vadinasi būsiu.
-Liko 5 minutės iki starto. Matai starto liniją?- palausė ir parodė prištu į dešinę. Pamačiau liniją ir dvi jau pasiruošusias mašinas. Linktelėjau.- Atsistosi šalia sidabrinės Nissan ir lauksi ženklo. Kol stovėsite, visi statys už kurią nors iš mašinų. Kai baigs - startuosite.
-Koks bus tas ženklas?
-Šūvis pistoletu į orą. Trasa. Ji bus apie 5 kilometrus į priekį ir tiek pat atgal. Kelias šiek tiek vingiuos, bet didžiąją dalį bus tiesus. Sunkiausia dalis bus ta, kad kai privažiuosit statinių krūvą jas reiks apvažiuot.
-Sunkiausia?-nepatikėjau. Cha! Jei čia visas sunkumas, tai tikrai laimėsiu.
-Taip. Posūkis bus labai staigus ir pasukus, beveik visus susvaido. Dažnai žmonės mašinos nesuvaldo ir lekia tiesiai į griovį. Šioje trasoje buvo ir žuvusių. Nusirito į griovį ir užsiliepsnoję sprogo.
-Padrąsinai.-Apsirikau dėl trasos lengvumo, bet manau, kad vis tiek sugebėsiu laimėti.
-Viskas aišku?- paklausė.
-Kas bus, jeigu laimėsiu?- prizas? Pinigai? Ar tiesiog garbė?
-Jeigu laimėsi tau priklauso 40% nuo visų statymų sumos. Dažniausiai laimėtojas gauna apie 10.000 litų į rankas.
-Gerai.-Jeigu laimėčiau, man nebereiktų prašyti pinigų iš Tomio. O jei laimėčiau dažniau, galėčiau visiškai užmiršti savo senąjį gyvenimą, įskaitant ir Juodąją rožę.
-Tai pirmyn,- nusišypsojo jis man.
Įsėdau į mašiną ir pasukau raktelį. Variklis atgydamas suurzgė. Visi varikliai buvo išjungti, neskaitant negarsių žmonių pašnekesių, buvo tylu. Dabar visi sužiuro į mane. Nužiūrinėjo mano mašiną ir vertino jos galimybes. Pavažiavau ir sustojau prie starto linijos.
Buvome tryse. Žalia tiuninguota BMW Concept M5, sidabrinė Nissan Skyline GTR ir aš. Du baxurai ir mergina. Du gražūs baxurai, žiūrintys į mane, ir aš. Tyliai pasileidau muziką. Grojo Eminem’o - Lose yourself.
Liko kelios minutės.
Pradėjau jaudintis.
Kažkas pastukseno į mano langą. Atsisukau. Lukas. Paspaudžiau mygtuką ir langas nusileido. Na gerai, perdėjau kiek sakydama, kad muzikos klausiausi “tyliai”. Norint susikalbeti reikejo gerokai patylinti. Vaikinukai iš gretimų mašinų liko visai apstulbę. Mergina, vairuojanti Lamb’ą lenktynėse. Maža to ji mėgsta rep’ą. Tikra retenybė. Šyptelėjau dėl tokio dėmesio.
-Prisisek, tuoj prasidės.- padariau kaip liepta. Atsarga gėdos nedaro.- Hm… Atsimenu tik pamačiau tavo mašiną ir nusprendžiau, kad tu gali laimėti. Dabar prisiminiau, jog pamiršai paklaust… Em… Vairuoti moki?
Nesusilaikiau garsiai nenusikvatojusi.
-Nebūčiau čia, jei nemokėčiau. -linksmai atsakiau. Juokas padėjo nors truputį numalšinti įtampą, tvyrančią manyje.
-Tada gerai,- ir jis nusišypsojo. -Linkiu sėkmės. Gero kelio.
Nuėjo. Uždariau langą, bet muzikos nebegarsinau. Jau grojo kita daina, bet aš nesigilinau kokia.
Priešais mašinas atsistojo vyriškis su pistoletu rankoje. Hm.. Tikiuosi aš jo nenudaušiu. Iškėlė ranką ir lėtai lėtai spustelėjo gaiduką. Šūvis.
Vėliau viskas vyko kaip sulėtintam filme.

Rodyk draugams

Kvietimas (33 skyrius)

2010-08-16

Lėkiau per Vilnių dideliu greičiu. Man patiko žiūrėti, kaip kitų mašinų vairuotojai su nuostaba ir akivaizdžiu troškimu žiūrėdavo į mano mašiniuką.
Pravažiavau pro raudoną. Dažniausiai laukausi taisyklių, bet šiandien nebuvo nuotaikos vaidinti dorą pilietę…
Nulėkiau į miesto aikštę. Prieš išlipdama, kaip ir visada pastaruoju metu, užsidėjau savo GUCCI akinius nuo saulės ir pažįstamų veidų.
Išlipusi iš mašinos pastebėjau daug smalsių akių nužiūrinėjančių mano mašiną. I love it. Vienas iš susižavėjusių vaikinukų pradėjo žingsniuoti link manęs. Su siaubu ir milžinišku skausmu jį atpažinau.
Deja, esu sau pasižadėjusi daugiau NIEKADA gyvenime neminėti praeityje mylėtų žmonių vardų, tad ir dabar vardo netarsiu. Visi pažįstamų žmonių vardai, nekalbant jau apie veidus, man sukelia neaprėpiamas skausmo bangas. Pasiilgau savo senojo gyvenimo, kad ir koks nevykęs jis buvo…
-Hey, pupa,- Kreipėsi į mane pažįstamasis neminimu vardu.
-Labuka,- saldžiai atsakiau. Įprotis… Visada taip vaikinukus kabinu ir bandau pamiršti žmogų, pasisavinusį mano širdį.
Tikiuosi jis manęs neatpažins. Kas bus, jei nutiks priešingai?! Apie pasėkmes net baisu pagalvoti… Būtų tik vienintelis kelias: mirtis. Tiek man, tiek jam…
-Mašinytė tavo?-vau… Šito tai nesitikėjau… Galvojau kabins arba bus atpažinęs, o dabar… Būtų buvę linksma, jei nebūtų buvę graudu.
-Aišku, kad mano,- linksmu balsu atsakiau. Per pastarąjį laiką išmokau tobulai meluoti ir slėpti tikruosius jausmus.
Nusijuokiau ir pridūriau:
-Oficialiai.
Jis įtariai apsidairė. Arti nieko nebuvo.
-Tikiu, kad ši mažutė gali laimėti nemažą sumelę. Dalyvauk. Turint ją,- tarė ir smakru parodė į už mano nugaros stovinčią mano Lambą,- tikimybės beprotiškai didelės.
-Kvieti mane į lenktynes?- kiek nustebusi paklausiau. Nesitikėjau, kad kalba bus apie tai…
Jis vėl apsidairė. Ausų nebuvo.
-Nelegalias.
-Kada?- iškart prie reikalo. Iš jo šypsenos supratau, jog jam tai patiko.
-Šiandien. Devintą.
-Kur?
-Prie Trakų. Sek paskui dailias bei greitas mašinas. Dalyviai renkasi pusvalandžiu ankščiau.
Tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Po jų jis apsisuko ir nuėjo savais keliais.
Negalvojau, kad jis tuo užsiima. Na taip, sklandė gandai apie jį ir lenktynes, bet niekas jais netikėjo. Juo labiau aš, kai kažkada, kai dar su juo buvome pora, vienas jo draugelis man kalė į galvą, kad susidedu su ne tuo žmogumi. Bet tai buvo seniai…
Aš jau pakankamai prisiklausiau pasakojimų apie tas „nerealiausias ir kiečiausias lenktynes”… Jau įgriso būti gerai mergaitei. Juk jei sudalyvausiu, blogiau nebus. Jeigu ir pralošiu kažkokią sumelę, nieko baisaus nebus.
Mano Lamba tikrai graži. Neįsivaizduoju kokios ten bus mašinos, bet labai norėčiau, jog visi pamatę manąją išvirstų iš koto.
Kaip jau minėjau ji šviesiai žalia. Naktį akį traukia geltonos neoninės dugno lempos ir trankus repas iš mano stereo sistemos. Bet visų svarbiausia ne išvaizda. Visų svarbiausia yra greitis…

Rodyk draugams

Naujas gyvenimas (32 skyrius)

2010-08-01

Kai durys lėtai lėtai atsidarė išsigandau. Jų tarpdurį stovėjo aukštas raumeningas vyras… su ginklu rankoje.
-Palauk truputį,- sumurmėjau į telefoną Danieliui. Telefoną numečiau ant sofos, o pati atsistojau.
-Dink iš mano namų,- pyktai sušnypščiau stengdamasi neparodyti baimės.
Vyrukas, tik dabar mane pastebėjęs, išsišiepė ir tyliai uždarė duris.
-Niekur aš nedingsiu. Tai tu eisi su manimi.- kalbėjo ramiu ir gan tyliu balsu. Nuo jo žodžių man pašiurpo oda.
-Niekur aš neisiu!-užrikau ant jo,- Arba tu dingsti arba aš kviečiu policiją.
-Nekviesi tu jokios policijos. Jei neisi pati - išsinešiu.
Vyras nieko nebeatsakė. Tiesiog priėjo prie manęs.
-Neišdrįsi.-jis negali kalbėti rimtai! Kas jis?! Ko jam iš manęs reikia?!
-Tikrai?-paklausė ir pakėlė mane. Jei jau prieš tai buvau išsigandusi tai dabar išvis paklaikau iš baimės.
Jis mane persimetė per petį ir pradėjo nešti.
-Pastatyk mane ant žemės, nes pradėsiu klykti!!!- užrikau.
-Tai klyk,- prunkštelėjo vyras. Jis nesitikėjo, bet aš iš tikrųjų pradėjau klykti. Tikiuosi nors kas nors girdėjo. Klykti teko neilgai, nes po kelių akimirkų pajaučiau švelnų, bet labai skausmingą trenksmą į kaklą. Tada mane pasiglemžė aklina tamsa.

Po pusės metų.

Guliu ant lovos ir vartau savo seną dienoraštį, pradėtą prieš puse metų kai mano gyvenimas pradėjo verstis aukštyn kojom. Atverčiu pirmąjį puslapį:

Balandžio 18d.

Atsibudau kažkokiame rusyje. Aplink nieko nebuvo. Visur tamsu, tik pro mažą siaurutį langelį su grotom sklido blausi šviesa. Buvau prirakinta prie lovos. Taip visą dieną ir pragulėjau. Nevalgiau nei kąsnio.

Balandžio 19d.

Prabudau, kai mane pažadino kažkoks vaikinukas. Davė vandens ir duonos. Po to per jėgą sugirdė kažkokią baltą tabletę ir jau po minutės aš kietai miegojau.

Balandžio 20d.

Atėjo du vyrai. Deja, šįkart be maisto. Alkis tiesiog graužė mane iš vidaus. Vienas vyras buvo žemas, storas, gal kokių dvidešimt penkerių metų. Antrasis aukštas raumeningas ir mano amžiaus, t.y. apytiksliai 17 metų.
Aukštesnysis priėjo prie mano lovos ir atsisėdo šalia.
-Tu būsi nužudyta,- ramiai pranešė jis,- bet mes norim, jog žinotum už ką.
Tylėjau. Baimė sukaustė mane. Nors ką aš galėjau padaryti? Jie du, aš viena. Jie ginkluoti, o aš pririšta ir nepažįstamoj vietoj. Aš bejėgė.
-Mes - Juodosios rožės gauja. Atsimeni tokią?
Linktelėjau ir jis tęsė savo menką kalbą:
-Nereikėjo tau tada plepėti.. oi nereikėjo… -nusijuokė jis.- Bet dabar pati kalta.Būtum galėjusi nugyventi ilgą ir ramų gyvenimą, o dabar nesulauksi nė aštuoniolikos.
Jis nusikvatojo. Tą vyra akivaiždžiai linksmino visas šis dalykas. 
-Na kadangi jau žinai už ką, aš daugiau čia reikalų nebeturiu,- pasakė ir spragtelėjęs pirštais pridūrė,- Tomi, nušauk ją.
Vaikinukas linktelėjo, o pirmasis vyras išėjo.
Tik dabar prisiminiau, kur tas vaikinukas man matytas.
Kaip įroniška… Tai tas pats Tomis prieš porą diennų išgelbėjęs mane nuo Luko, dabar pats atims mano gyvybę.
Tomis priėjo ir atrakino mane nuo lovos. Negalėjau pajudėti. Žinojau, kas manęs laukė ir tai mane sukaustė.
-Nebijok,- raminamai pasakė. Prunkštelėjau.
-Turėjai omeny: Nebijok, juk vis tiek mirsi.
-Ne, turėjau omeny: Nebijok, aš tave paleisiu.- kalbėjo vaikinukas pašnibždom.
-Negyvą ir į upę?-nežinau kodėl, bet man buvo juokinga. Išprotėjau? Ne. Nemanau…. Nors visko gali būti….
-Surimtėk,- suaimanavo jis.- Liksi gyva, jei prižadėsi niekam nieko nepasakoti. Visiškai niekam. Taip pat turėsi vengti savo draugų, šeimos, pažįstamų. Jie turi manyti, jog mirei. Niekada negalėsi išsiduotu. Privalėsi pakeisti mokyklą, butą. Na, aš tau duočiau pinigų naujai pradžiai, bet… tu turi man pažadėti, kad vykdysi viską, ką aš kątik nurodžiau.
-Pažadu,- jau surimtėjusi sušnibždėjau. Nors buvo skaudi ta mintis, jog niekada nebematysiu Danieliaus, Tomos ir … savo mamos, vis dėl to gyventi norėjau labiau. Niekas nepasikeis. Jiems aš juk vis tiek būsiu mirusi.

Taip pasižadėjus jis mano bliuskutę ištepė pomidorų padažu, kurio turėjo atsinešęs su savimi. Tikriausiai jis tai suplanavo. Paėmęs mane ant rankų liepė apsimest negyvai ir išnešė pro savo draugus mane į mašiną. Bagažinė buvo ankštoka.
Kiek pavažiavus jis mane iš ten išleido, davė truputį daugiau negu 1,000 Litų ir nuvežė į miestą, tik jau nebebagažinėj.

Užverčiau dienoraštį. Dar nelaikas prisiminti. Dar per skaudu… Tas vaikinas būtų buvęs geras žmogus, jeigu nepriklausytų tai gaujai. Jis man nupirko mano svajonių mašiną, butą kitam miesto gale… Kai paklausiau iš kur jis gauna tiek pinigų, jis atsakė, jog gauja dar ne tiek turi. Juk jie vagia, žudo, šantažuoja…
Dabar aš visai kitas žmogus. Nebesu ta Diana. Net išvaizda kita… Dabar aš gražesnė. Mokykloj esu gan populiari, bet retai joje lankausi.
Beje, mano mašina tai ne kokia paprasta Saab ar Volvo… Net ne Mersedesas. Taip, aš išpildžiau vieną iš savo svajonių ir važinėju su šviesiai žaliu Lamborghini Gallnant. Tomis mane užtikrino, kad aš vienintelė jį turiu per visą Vilnių, o gal būt net ir Lietuvoje… Kartais leidžiu sau pasvajoti, jog jis vienintelis per visas Baltijos šalis. Man patinka su juo pasirodyti lenktynėse. Na aišku gi, kad nelegaliose, nors aš tik žiūriu. Dalyvauti dar nedrįstu….Kai važiuojant gatvėmis visi žmonės atsisuka ir spokso. Man tai patinka. Labai patinka…
Atsistojau nuo lovos ir nusprendžiau nulėkti į miestą.

Rodyk draugams