BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Liepa, 2010

Atleisi man? (31 skyrius)

2010-07-31

Kad ir kaip stengiausi, tos išdavikės ašaros vis riedėjo ir riedėjo.  Nuo jo paskutinės žinutės suvirpėjo kątik atgijusi širdis.
Surinkau Danieliaus numerį ir paspaudžiau žalią mygtuką.
-Diana?- atsiliepė jis po sekundės,- Prašau, leisk man viską paaiškinti.
Tylėjau, nes vos išgirdus jo balsą išdžiuvo burna. O ir šiaip abejoju ar būčiau galėjusi kalbėti.
-Jei nori, gali nieko nesakyti, tik prašau, nepadėk ragelio.-maldavo jis.
Vis dar tylėjau. O jis tęsė:
-Taip, mes su Sandra buvome pora. Galvojau, kad ją myliu, kol nesutikau tavęs. Tu apvertei mano pasaulį aukštyn kojom. Tu manyje pažadinai naują, stiprų ir labai gražų jausmą - meilę. O tada… tada ji išskrido atostogauti. Galvojau, kad tas jausmas manyje praeis, bet su laiku, su kiekvienu sutiktu tavo žvilgsniu jis tik stiprėjo. Stiprėjo tol, kol visiškai mane užbūrei, kol nebegalėjau tau atsispirti. Įsimylėjau tave. Tu nuspalvinai mano pasaulį įvairiom spalvom. O kai sutikai su manimi draugauti… nemaniau, kad sutiksi… bet tada… tada mano širdis pasileido šuoliais ir aš supratau, jog nebegaliu be tavęs gyventi. Myliu tave, mano saulute…
Tai buvo patys gražiausi žodžiai…
-Ir aš tave myliu,- pasakiau. Nesugalvojau ką pasakyti, bet tiko ir šita banali frazė, bet apibūdinanti visą tą jausmą manyje.
-Atleisk, kad tau apie ją nepasakojau. Tiesiog buvau ją pamiršęs kol ji pasirodė vakar mokykloje, per ketvirtą pamoką.
-Bet kodėl tu tada buvai toks… šaltas su manimi?-paklausiau, o ant žodžio „šaltas” mano balsas užlūžo.
-Tuo metu aš vis galvojau, kaip reikia tau viską pasakyti. Galvojau, kaip viską papasakoti, kad tu manim patikėtum ir nepyktum. Atleisk, net nenumaniau, kad buvau šaltas tau. Tai nedovanotina…
-Aš tau atleidžiu,- pasakiau.
-Tikrai?- su nuostaba paklausė.- Labai labai labai tau ačiū. Žinojau, kad mane suprasi.
Pasakęs tai rageliu pasiuntė man bučinuką. Nusijuokiau.
Viskas taip greitai susitvarkė. Ir svarbiausia jis mane tikrai myli. Kaip ir aš jį. Iš visos visos širdies…
Prisiminiau, kad žadėjau pirkti mašiną. Įdomu ar būtų įmanoma gauti pigią, bet gražią ir greitą? Abejoju, nors…
-Kodėl tyli?-iš ragelio pasigirdo Danieliaus balsas, nutraukęs mano apmąstymus.
-Atleisk, užsigalvojau.-atsakiau ir nusišypsojau, nors jis to ir nematė.
-Apie ką?-švelniu balseliu pasidomėjo. Jaučiau kaip mano skruostai užraudo.
-Apie mašinas.-atsakiau. Mergina užsisvajojanti apie mašinas.
Jis prunkštelėjo.
-O jei rimtai?
-Čia ir yra „rimtai”.-atsakiau linksmu balsu,- Aš žadėjau pirkti mašiną…
-Kokios norėtum?- paklausė. Iš gaidelės, vos girdimos jo balse, supratau, jog jam labai smalsu.
-Svajonių mašina visada buvo Lamborghini Gallardo,- atsakiau, o po to pridūriau,- Šviesiai žalios spalvos.
-Gera svajonė.- sprendžiant iš jo balso nusišypsojo.
-Vakar būčiau važiavus pirkt ar nors apžiūrėt kokią nors…
-Tai kodėl nevažiavai?- paklausė. Prisiminiau, kad jis nieko nežino apie mano paskutinį susitikimą su Luku.
-Bet…?-paklausė susidomėjęs.
-Lukas… mane sumušė.-sušnibždėjau, bet žinojau, kad jis išgirs.
-Jis?! Aš jam dar parodysiu!-užsiplieskė.
-Ne, nereikia. Prašau…
-Kodėl?- nustebęs , bet vis dar įtūžęs paklausė.
-Nes jei vėl jį susitiksiu, bus dar blogiau… Jis būtų suspardęs mane dar labiau, jeigu ne vienas vaikinas išgelbėjęs mane.
Danielius tylėjo ir aš supratau, kad nereikėjo paminėti to vaikino. Nes dabar jis gailisi, kad nebuvo šalia, kad nebuvo tas vaikinas padėjęs man….
-Atsiprašau…-tyliai, kad vos teišgirdau pasakė.
-Tau nereikia atsiprašinėti.
-Bet jei būčiau buvęs šalia…
-Bet nebuvai,- nutraukiau jį.- Tu negali būti vienu metu keliose vietose. Ir jeigu tas maniakas Lukas mane sumušė, tu tuo labiau negali dėl to kaltinti savęs.
-Gal tu ir teisi, bet …,- pradėjo sakyt, bet aš jį bėl pertraukiau.
-Jokių bet. Viskas, rišam šitą temą.
Ant paskutiniųjų žodžių atsistojau ir nuėjau link koridoriaus veidrodžio. Įdomu ar tušas nenuvarvėjęs? Pasiekusi veidrodį pasijaučiau geriau. Atrodžiau gražiai. Na tiek, kiek galiu būti graži.
Tada aš pastebėjau, kaip lėtai lėtai pasisuka duryse palikti mano raktai ir sustoja.
O durų rankena lėtai pradeda leistis žemyn.

Rodyk draugams

Karti ašara (30 skyrius)

2010-07-29

-Ok. 86-7689-571 . Spėjai užsirašyt?
- Mhm..- atsakiau ir paskambinau jau įvestu Sandros numeriu. Po akimirkos supypsėjo jos telefonas ir aš padėjau ragelį.
-Išsaugojau.- po poros sekundžių pasakė.
-Man jau tikrai laikas namo.- tariau ir apsisukus nuėjau link koridoriaus. Ten apsimoviau savo sportbačius ir atsisveikinusi išėjau. Toma slinko šalia manęs.
-Tu nejauti tai merginai pagiežos, ar ne?- paklausė ji, mums jau važiuojant autobusu namo.
-Ne. Iš ko tu tai supratai?
-Nes tu labai maloniai su ja elgeisi.- paprastai atsakė ji. O kaip dar aš turėjau su ja elgtis? Juk ji tokia pati nekalta kaip ir aš. Juk ji nieko nežinojo apie mane, o aš nežinojau apie ją. Danielius sudaužė širdį man, o paskutinis Sandros girdėtas pokalbis padarė tą patį ir jai… Mes tokios pačios… Na beveik… Taip, aš neturiu teisės ant jos pykti.
Tolesnę kelio dalį važiavom tylėdamos. Toma tikriausiai užsigalvojusi, o aš… na o aš stengiausi žiūrėti pro langą ir nieko neprisiminti, užmiršti paskutiniuosius įvykius. Užmiršti pastarąsias savaites praleistas su juo. Daugiau niekada netarsiu jo vardo, nes jis to nenusipelnė.
-Iki, laikykis. Susikambinsim. - tarė man Toma, kai privažiavome jos stotelę ir jai reikejo išlipti.
-Ate,- atsisveikinau. Stengiausi apie nieką negalvoti kol privažiavome mano stotelę.
Neatsimenu, kaip nusigavau iki namų. Mąstyti pradėjau tik susirangiusi ant sofos. Smalsumas mane žudė klausimu „Kaip jis pasiteisins?”. Nusprendžiau perskaityti visas praleistas jo žinutes.

Sms nr.1: Saulute, leisk man viską paaiškinti. Atsiliepk.
Sms nr.2: Atsiliepsi? Labai prašau…
Sms nr.3: Maldauju, pakelk rageli !!!
Sms nr.4: Tu viską ne taip supratai :(( ! Atsiliepk
Sms nr.5: Nagi! Galėsi nieko nesakyti ir tylėti, leisk man viską tau papasakoti!
Sms nr.6: Kur tu? Aš atvažiuosiu, mes turim pasikalbėti.
Sms nr.7: ATRAŠYK, būk gera…

Perskaičiau visas. Krūtinėje kažkas skaudžiai pradėjo dilgčioti. Skruostu jau riedėjo karti ašara. Atbula ranka nusibraukiau ją.
- Jis nevertas mano ašarų.
Įsijungiau garsą. Neapsimoka daugiau jo vengti…
Jau norėjau padėti telefoną ant stalo bet jis vėl supypsėjo:

Sms nr.8: Jei nenori su manimi kalbėti nors žinok, kad myliu tave iš visos visos širdies…

Rodyk draugams

24 ignoruoti skambučiai (29 skyrius)

2010-07-29

-Gerai,- sutikau. Neturėjau jėgu priešintis, nors to ir nenorėjau. Tegul ji išgirsta tiesą ir galutinai ja patiki.
Išsitraukiau savo telefoną ir surinkau mintinai žinomą Danieliaus numerį. Įjungiau garsiakalbį ir atsidusau. Kas bus - tas bus.

Danielius atsiliepė po antro pyptelėjimo:
-Sveika, saule,- džiugiai pasisveikino. Visas jo abejingumas jau išgaravęs… O aš vaidinsiu lyg niekur nieko, ar… bent jau stengsiuos vaidinti.
Visą savo skausmą nustūmiau užmarštin ir atsakiau kuo džiugesniu balsu.
-Labas,- nu šakės… atsiskleidė mano talentas! Tobula aktorė!- Ką veiki?
-Apie tave galvoju,- saldžiai atsakė. Beveik patikėjau tais žodžiais.- O tu?
-Ai nieko įdomaus… Tiesiog su Toma ir Sandra geriam kavutę, plepam…
-Su.. su… su kuo?- iš balso sprendžiu jog liko apšalęs.
-Su Toma ir Sandra. Tu ją pažįsti.- tariau ir šaltu it ledas balsu pridūriau,- Ji gi tavo mergina.
-Dia, leisk man viską paaiškint,- viską supratęs paprašė ir norėjo dar kažką sakyti, bet aš nutraukiau.
-Nereikia man nieko aiškint. Kaip ir maniau tu esi niekingas mergišius, kuris žaidė iš kart su dviem… nors gal jų buvo ir daugiau… Tu paskutinis asilas.
-Diana..- kažką pradėjo sakyt, bet aš padėjau ragelį.
Manyje neliko nieko, tik liūdesys. Net skausmo nejaučiau. Liūdėjau, nes buvau tokia naivi. Tokia naivi.. kad tikėjau kiekvienu to mulkio melagingu žodeliu…
Suskambo mano telefonas. Žinojau, kad tai jis. Numečiau jo skambutį ir įjungiau vibracijos rėžimą ignoruodama visus ateinančius skambučius.
Telefonas vis nerimo. O mes tiesiog sėdėjom visos ant sofos ir tyloje galvojom apie pastaruosius įvykius.
Dabar supratau vieną - nebebūsiu ta naivi mergaitė, padarysianti viską dėl mažo saldainiuko. Kad ir koks skanus tas saldainis būtų…
Skambučiai nustojo kankinti  mano telefoną. Jau buvau beapsidžiaugianti kai jis vėl suvibravo. SMS.
-Manau, man jau laikas namo,- tariau ir atsistojau. Toma tik linktelėjo.
-Ar ne per daug prašyčiau, jei apsikeistumėm telefonų numeriais?- Kam jai? Nu jei ji taip nori, galim ir apsikeisti.
-Galim. Sakyk savąjį.- atsakiau ir pasiėmus telefoną atsidariau adresų knygutę. O 24 praleistus skambučius tiesiog ignoravau.

Rodyk draugams

Aš tik “įkyri gerbėja” (28 skyrius)

2010-07-24

Skambutis į duris. Akimirkai užmiršau visus savo rūpesčius ir karštai meldžiau, kad tai būtų ne Lukas.
Ačiū Dievui tai buvo tik Toma.
-Labas,- pasisveikinau.
-Kaip laikaisi?- paklausė susirūpinusiu balsu.
Tikriausiai manė, kad palūšiu. Prieš kurį laiką man nepavyko su Luku - dužo širdis. Dabar man nepavyko su Danielium - širdis… hm… tokio dalyko kaip „širdies” manyje nebėra. Liko tik tuščia vieta, o pagalvojus apie Danielių jaučiu širdies šukes.
-Gerai, užeik į vidų.
-Gerai?- nepatikliai paklausė. Tai tiesa. Jaučiausi tikrai gerai. Vien žinia, kad tai merginai nepasisekė labiau už mane, mane guodė.
-Taip. Nekeršysiu jam. Na, bent jau stengsiuos nekeršyti,- liūdnai šyptelėjau. Juk galėjau ir nesusilaikyti neiškrėtus kokio pokšto? Mano viduje, pagalvojus kad dar kada nors jį pamatysiu, kažkas apsivertė ir tūkstančiai smulkių adatėlių susmigo į tuščią vietą, kur turėtų būti tuksinti širdis.
-Tu pakankamai gerai laikaisi. Tiksliau, net per daug gerai. Kodėl?
-Nusprendžiau, jog tai merginai nepasisekė labiau, ir tikriausiai jis ir ją iskaudins. O.. Gal žinai tos merginos vardą?
-Ne tik vardą,- plačiai nusišypsojo, bet akys liko susirūpinusios manimi,- Sužinojau adresą, telefono numerį, sesers ir tėvų vardus ir šiaip keletą nesvarbių smulkmenų.
-Koks jos vardas?
-Sandra,- atsakė Toma.
-Važiuojam pas ją.

***

-Tikrai šitas namas?-paklausiau Tomos.
Širdis plaka kaip išprotėjusi. Bet kodėl? Juk ji tik paprasta mergina. Ne, ji nepaprasta. Ji Danieliaus mergina, o aš paskutines porą savaičiu buvau jos pakaitalas.
Tiesiog žavu. Priėjus prie durų spustelėjau savo vaikino merginos durų skambutį.
Linksmai skamba. Mano vaikino mergina. Jei nebūtų skaudu, būčiau suprunkštus.
-Labas. Kuo galėčiau tau padėti?- duris atidarė vidutinio ūgio, rudų akių ir gražios, įdegusios odos savininkė. Jos plaukai buvo šviesūs ir dažyti. Mano priešingybė.
Mano burna išdžiuvo, o Toma laukė kol ką nors pasakysiu.
-Mes pas Sandrą. Ar tai tu?- šiaip ne taip paklausiau. Balsas truputį virpėjo.
-Taip, o kas judvi tokios?- draugišku ir meiliu balseliu paklausė.
-Mes norim pasikalbėti.- atsakė Toma. Jei jos nebūtų buvus šalia, tikriausiai būčiau pabėgus.
-Na, užeikit į vidų,- kiek pasimetusi atsakė mergina… Sandra.
Pagal mane, jai jos vardas nelabai tiko. Bet man jokio skirtumo.
Užėjom į vidų. Nuosavas namas buvo dviejų aukštų. Įėjus pro duris atsivėrė stulbinamo dydžio svetainė. Ji buvo šviesių spalvų, gražiai apstatyta.
Mergina nusivedė mus prie sofos ir atsisėdo. Pasekėme jos pavyždžiu.
-Kavos? Arbatos?- draugiškai pasiūlė.
-Ne, ačiū. Mes tik trumpam.
Įdomu kiek čia užtruksim. Labai tikiuosi čia prabūti trumpiau nei dešimt minučių.
Tyla. Nemaloni tyla. Visos laukė kol aš prabilsiu. Na ir gerai. Aš jai viską papasakosiu.
Viską, kas vyko jai išvažiavus. Na.. žinoma smulkmenas ir kai kuriuos įvykius nutylėsiu…
-Tu ir Danielius esate… pora?- paklausiau. Nežinojau kaip kitaip pradėti pokalbį. Tariant žodį „pora” širdis atrodo suskilo. Ignoravau šį jausmą.
-Taip, mes draugaujame jau metus,- dvejodama atsakė.- O kodėl klausi?
-Kol tu buvai išvažiavusi, Danielius man pasiūlė draugauti.- pasakiau. Kokia naivi aš buvau!
Lyg teisindamasi pridūriau:
-Apie tave jis nepasakojo.
-Jis ką padarė?!- suriko, o paskui vėl prakalbo normaliu balsu,- Na gerai, tikiuosi nebuvo bučinių, glamonių ir viso kito?
-Buvo.
-Juk tu meluoji, taip? Pasakyk kad meluoji.- ašarotom akim prašė ji.- Tai negali būti tiesa.
-Tai kodėl tau nepaskambinus jam ir visko nepaklausus?
-Gera mintis.- tarė ji ir pradėjo rinkti Danieliaus numerį.
Belaukiant kol jis atsilieps paklausė:
-Beje, koks tavo vardas?
-Diana,- greitai atsakiau. Įdomu ar jis prisipažins. Ar jis man paskambins? Viskas greitai išaiškės.
Visos su nekantrumu laukėm kol jis atsilieps. Suėmiau šalia sėdinčiai Tomai už rankos. Ji ją suspaudė.

-…
-Labas, mažiau,- lyg niekur nieko pasisveikino blondinė. Supratau, kad vaidina. Ji nutaisė nerūpestingą balsą, bet jai nepasisekė paslėpti menkutės išgąsčio, susirūpinimo ar jaudinimosi gaidelės.
-…
-Kaip sekasi?
-…
-Ką dabar veiki?
-…
-Apie ką galvoji?- nerūpestingumas iš balso pamažu dingsta.
-…
-Nieko ypatingo?- balsas šaltas kaip ledas,- Tai gal „nieko ypatingo” vardas yra Diana? A?
-…
-Tik įkiri gerbėja? Tikrai?
-…
-Ir nieko daugiau?
-…
-A, tada gerai,- dirbtinai pradžiugusiu balsu pasakė.- Tada, sėkmės ir iki greito pasimatymo.

-Na?- paklausiau Sandros, kątik padėjusios ragelį.
-Jis sako, kad tu esi tiesiog labai įkiri gerbėja, kurios niekaip negali nusikratyti.- iš jos balso matėsi, kad tuo pati nelabai tiki.
Jos žodžiai pažadino mano širdį. Širdį? Hm.. pasirodo tokią vis dar turiu. Iš skausmo ji pradėjo greitai tuksėti. Su kiekvienu įkvėpimu atrodė, kad vis mažiau ir mažiau noriu gyventi.
-Kas dabar?- sušnibždėjau skausmo sklidinu balsu. Žinojau, kad nesugebėsiu kalbėti garsiau.
-Dabar tavo eilė jam paskambinti. Em… jeigu tu nieko prieš įjunk garsiakalbį. Aš noriu viską girdėti.

Rodyk draugams

Viskas, kas vyksta šitokiu greičiu nežada nieko gero (27 skyrius)

2010-07-23

Gulėjau lovoje nejudėdama, iš visų jėgų stengdamasi užmigti. Bet mano pastangos buvo bergždžios. Kad ir kaip norėjau miegas neėmė. Lovoje prasivarčiau iki pusiaudienio. Išlipau iš lovos ir susiradau koridoriuje gulinčią rankinę. Teko iš ten išversti visas knygas, kad pagaliau atkapstyčiau savo telefoną. Norėjau parašyti Tomai žinutę, kad Lukas vėl mane sumušė, bet prisiminiau kai ką kitą.
Kai ką daug skaudesnio. Tai buvo tik žodžiai… ištarti mylimo žmogaus lediniu balsu.
Prisiminiau Tomos pažadą. Iškart suraičiau klausimą:

Ar ką nors sužinojai? Kalbėjaisi su juo? Kuo greičiau atrašyk.

Iš karto gaunu atsakymą:

Sužinojau… Tau tai nepatiks… Sr… ne telefonu…

„Man tai nepatiks” ?! Kaip suprast??

Žinoma, kad telefonu! Ką sužinojai??

Širdis neramiai tvaksėjo laukiant atsakymo. Ką ji galėjo sužinoti, kas man nepatiks? Iš kur ji sužinojo? Kalbėjosi su juo ar ne??
Šie klausimai kirbėjo mano mintyse, kol galų gale supypsėjo mano telefonas. Puoliau skaityti.

Subtiliai pasidomėjau jo draugų apie tai. Sakė, jog jis labai laimingas, nes pagaliau iš atostogų iš Turkijos grįžo… jo mergina.

Akyse susikaupė ašaros ir viena po kitos lėtai riedėjo mano skruostu. Drebančiomis rankomis bandžiau skaityti toliau:

Jie draugauja jau seniai ir ji buvo išskridusi mėnesiui pas savo pusseserę į Turkiją. Ir dabar ji grįžo… Danielius sužinojo apie tai išėjęs iš pamokų ir pakeliui einant pas tave sutikęs tos merginos brolį. Žiauru. Kuo greičiau atvažiuosiu pas tave.

Sviedžiau telefoną per visą kambarį link koridoriaus. Ten jis atsitrenkė į sieną ir subirėjęs nukrito ant žemės. O aš tik verkiau. Žinau, kad tas kvailys nevertas mano ašarų, bet aš jų niekaip negalėjau sulaikyti.
O kaip gi visi tie meilūs žodžiai? Negi jie buvo tik apgaulė?? Kaip gi tie visi žodžiai „myliu”?! Tai buvo melas??
Atsakymą žinojau. Taip. Visa tai buvo melas. Aš jam buvau kaip žaisliukas, skirtas smagiai praleisti laiką, kol tikroji … mergina… grįš.
Nekerštausiu.
Neverta.
Tiesiog jį pamiršiu. Kaip pamiršau ir Luką.
Kodėl man taip nesiseka? Kodėl tai nutiko būtent man?? Ar tai likimas? Taip. Manau, kad taip.
Nuslinkau į koridorių, nelabai matydama per ašarotas akis. Tos neklaužados vis dar riedėjo mano skruostais.
Tai gyvenimas ir aš jo nepakeisiu. Galiu tik užmiršti tai kas buvo ir pradėti gyventi iš naujo.
Telefonas nukentėjo nesmarkiai. Tik iškrito baterija ir nukrito dangtelis. Sudėjau ir pabandžiau įjungti.
Cha! Pavyko.
Matyt per silpnai mečiau. Nors gerai, kad jis veikia. Reikia parašyti Danieliui.
Daugiau gyvenime netarsiu jo vardo. Įdomu ar jis būtų man pasakęs? Hm… O gal man vaidinti kad viskas gerai ir pasižiūrėti ar pasakys man tiesą ar ne? Kiek ilgai jis dar būtų mane apgaudinėjęs??
Nors merginai irgi nepasisekė. Draugauti su tokiu asilu, kad jai vos tik išvažiavus laikinai susiranda kitą… Gyvenimas yra žiaurus.
Nors gerai pagalvojus… Juk viskas vyko taip greitai! Įsimylėjau per porą dienų! O dar per porą tapau jo mergina!!! Viskas, kas vyksta šitokiu greičiu, nežada nieko gero…

Rodyk draugams