BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Birželis, 2010

Apnuoginta siela (23 skyrius)

2010-06-29

Taip praplepėjom visą pamoką ir pertrauką. Visi trys plepėjom apie muziką, šokius ir netgi mašinas. Tas laikas prabėgo nepastebimai.
-Vėl vėluojam, -atsidusau nuskambėjus skambučiui į trečiąją pamoką. Aš ir Toma pakilom nuo stalo ir pasileidom bėgom link lietuvių kalbos kabineto.
Bėgom per visą mokyklą. Ta žiežula manęs nekenčia, tad jei ji jau bus kabinete, ko labai nenorėčiau, įpils kuolą.
Toma, kaip ir visada mum vėluojant į lietuvių, įėjo pirmoji. Jeigu įeitumėm kartu, o mokytoja jau būtų pradėjusi pamoką, abiem įrašytų kuolus. Tada ją užmuštų tėvai. Žodžiu, taip gelbėdavom jos kailį.
Ji atidarė duris ir tyliai nusikeikė. Mokytoja jau pradėjusi pamoką. Palaukiau už durų kokią minutę ir įėjau į kabinetą.
-Atsiprašau, kad vėluoju.
-Mokiniai neturi teisės vėluoti!-užstaugė ragana. Jai buvo nė motais kad ir Toma pavėlavo,- Vienetas! Sėsk į suolą, jei nenori dar vieno!
Taip būna visada. Visi kažką mokėsi, rašė ant lentos, o aš spalvinau langelius juodraštyje.

Įpusėjus pamokai ir dar vis taip bepaišaliojant pradėjau rašyti. Pradėjau ir… negalėjau sustoti.  Taip įsitraukiau, kad priėjusią mokytoją pastebėjau tik tada kai ji paėmė mano juodraštį su kątik baigtu eilėraščiu.

Man nespėjus nė paprieštarauti ji jau skaitė visai klasei:

Ramu, gražu, spalvinga
Medžiai tyliai ošia
Paukščiai jau džiaugsmingą
Dainą mums paruošę
-Neskaitykit!- sušukau per visą klasę ir pabandžiau atimti. Mokytoja buvo už mane aukštesnė. Ji iškėlė ranką su sąsiuvinių aukštai, kad nepasiekčiau, ir skaitė toliau:

O daina - apie gyvenimą
Meilę, pykti ir kitus jausmus
Ir apie laimingą katiną
Nerūpestingai vaikštantį aplink medžius
-Jūs neturit tam teisės!- klykiau ir pabandžiusi pasiekti sąsiuvinį pasidaviau. Jaučiau kaip žandai užkaista, o visa klasė sau ramiai, o net kai kas ir kikendami, klausėsi ir žiūrėjo visą šį spektaklį.Daina graži, garsi, svajinga
Skambanti man po langu
O jeigu būsi dėmesinga

Išgirsi pasakojamus čia vaizdus

 

 

Ramu, gražu, spalvinga
Medžiai tyliai ošia.
Gėlės čia ryškiausios žydi
Bet paukščių giesmė visa tai užgožia
Kol ji skaitė paskutinius posmus susikroviau visas knygas nuo stalo. Kaip tik tuo metu mokytoja baigė skaityti ir nuleido lapą. Priėjusi grubiai išplėšiau savo sąsiuvinį iš šitos kvailos žiežulos rankų ir išbėgau iš klasės.
 Dėjau ant mokyklos. Šiandien  čia neištversiu daugiau nė minutės. Per pietų pertrauką nesusitiksim. -tokią sms parašiau ir nusiunčiau Tomai ir Danieliui.

Ėjau link autobusų stotelės. Belaukiant kokio autobuso gavau atsakymą nuo Danieliaus:

Kodėl? Kas nors atsitiko? Kur tu? Palauk manęs, pabūsim kartu ;)  Tuoj nusiplausiu nuo likusių pamokų.
-Ah…- garsiai atsidusau. Šalia stovėjusi senutė pasižiūrėjo į mane keistu žvilgsniu.
-Kas?- paklausiau. Nebuvo nuotaikos elgtis mandagiai.
-Nieko nieko…- tyliai sau po nosim sumurmėjo.
 
Vėliau papasakosiu, nors tikriausiai ir pats išgirsi ką nors kalbant… Nesigadink dėl manęs trimestro ir lankomumo :) Nevažiuok. Nereikia.

Norėjau pabūti viena. Pirmą kartą gyvenime taip troškau turėti nuosavą mašiną. Hm… O jei..? Ne, neužteks pinigų. Nors… Reikia nueiti į banką ir pasižiūrėti, galbūt mama atsiuntė pinigų. O aš dar turėjau šiek tiek susitaupiusi. Aišku, jeigu trūktų šiek tiek, galėčiau pasiskolinti iš Tomos. Juk paskui grąžinčiau… Taip ir padarysiu, tik pradžioj nuvažiuosiu patikrinti savo sąskaitos.

 

 

Taip. Rašyti mėgau. Ir net labai. Bet niekada niekam neleisdavau jų skaityti. Skruostu nuriedėjo ašara.
-Taip neteisinga,- tyliai sušnibždėjau.
Tai buvo kažkas… lyg … lyg kažkas būtų apnuoginęs mano sielą… lyg kažkas būtų atskleidęs kokią didžiausią mano paslaptį visam pasauliui. Skruostai po truputį pradėjo atgauti savo naturalią spalvą.
Išsitraukiau telefoną.

Dėjau ant mokyklos. Šiandien  čia neištversiu daugiau nė minutės. Per pietų pertrauką nesusitiksim. -tokią sms parašiau ir nusiunčiau Tomai ir Danieliui.

Ėjau link autobusų stotelės. Belaukiant kokio autobuso gavau atsakymą nuo Danieliaus:

Kodėl? Kas nors atsitiko? Kur tu? Palauk manęs, pabūsim kartu ;)  Tuoj nusiplausiu nuo likusių pamokų.

-Ah…- garsiai atsidusau. Šalia stovėjusi senutė pasižiūrėjo į mane keistu žvilgsniu.
-Kas?- paklausiau. Nebuvo nuotaikos elgtis mandagiai.
-Nieko nieko…- tyliai sau po nosim sumurmėjo.

Vėliau papasakosiu, nors tikriausiai ir pats iš ko nors išgirsi… Nesigadink dėl manęs trimestrų ir lankomumo :) Nevažiuok. Nereikia.

Norėjau pabūti viena. Pirmą kartą gyvenime taip troškau turėti nuosavą mašiną. Hm… O jei..? Ne, neužteks pinigų. Nors… Reikia nueiti į banką ir pasižiūrėti, galbūt mama atsiuntė pinigų. O aš dar turėjau šiek tiek susitaupiusi. Aišku, jeigu trūktų šiek tiek, galėčiau pasiskolinti iš Tomos. Juk paskui grąžinčiau… Taip ir padarysiu, tik pradžioj nuvažiuosiu patikrinti savo sąskaitos.

Rodyk draugams

Grupė Facebooke!!!

2010-06-29

Sveiki visi!
Facebooke susikrė mūsų istorijos grupė :) Kviečiame visus prisijungti, adresu: http://www.facebook.com/group.php?gid=130769753624130&v=photos#!/group.php?gid=130769753624130&v=wall

Rodyk draugams

Pažadu - skaudės (22 skyrius)

2010-06-28

Rytas.

Prabudau nuo telefono skambučio. Nežiūrėdama kas skambina atsiliepiau.
-Labas,- pasisveikino linksmas, bet šiek tiek ir susirūpinęs Tomos balsas.- Kaip jautiesi?
-Labas, visai gerai. Šiandien jau ateisiu į mokyklą,- užsimiegojusi atsakiau. Po šių žodžių pasigirdo linksmas Tomos juokas.
-Kas tokio juokingo??- piktokai paklausiau, tik tą piktumą gadino užsimiegojęs balsas.
-Pramiegojai. Kątik baigėsi pirma pamoka.- vis dar kikendama pranešė draugė.
-Tu čia rimtai??- paklausiau ir atitraukusi telefoną žvilgtelėjau į laikrodį. 8:47 ! Kodėl neskambėjo žadintuvas??? Velnio daiktas.- Šakės. Ateisiu į antrą pamoką. Skubu. Iki.- viską greitai išbėriau ir dar prieš padedant ragelį spėjau išgirsti Tomos prunkštimą.
Negi buvo taip sunku paskambinti prieš pamoką?? Matyt kad taip.
Per 10 minučių spėjau ir išsivalyti dantis ir susišukuoti. Iš spintos išsitraukiau tamsiai mėlynus džinsus ir baltą bliuzoną su užtrauktuku. Baigusi rengtis pasiėmiau rankinuką su iš vakaro sudėtom knygom ir išbėgau į mokyklą. Autobuso ilgai laukti neteko. Jis atvažiavo vos tik man atbėgus į stotelę.

Antroji pamoka - Anglų kalba. Klasiokus radau prie kabineto. Mokytoja vėlavo jau 10 minučių. Dar 5 minutės ir bus langas. Kas meldėsi, kad mokytoja taip ir nepasirodytų, o kai kas jau džiūgavo, kad nereiks kęsti dar vienos nuobodžios pamokos. Akimis ieškojau Tomos. Ir radau… kalbančią su kažkokiu vaikinu, kurio veido nemačiau. Tikriausiai dar vienas gerbėjas. Man einant link jos girdėjau, kad kalba piktu balsu, tad spėju, tas vaikinas arba buvo labai įkirus, arba Toma šiandien ne kokios nuotaikos.

Kai iki jų beliko vos pora žingsnių, Toma pasakė kažką panašaus į „Ateina Diana. Dabar tai tau bus…” ir išsišiepė. Atsisuko vaikinas. Nustėrau. Tai nebuvo paprastas vaikinas. Tai buvo Lukas.
-Ko tau čia reikia?- sušnypščiau.-Nustok mane sekiot. Varyk į pamoką.
Lukas išsišiepė.
-Tai, kad mano mokytoja, kaip ir pati matai, vėluoja.
Susigaudžiau neišsyk, bet kai viską supratau mane užvaldė pyktis.
-Kam? Kokia viso to prasmė?- vėl šnypščiau, tik balsas skambėjo šimtus kartų pikčiau.
-Kaip jau sakiau, noriu susigražint tave, pupa,-pasakė patenkintu balsu. Paskutinis kvailys! Kaip jis nesupranta, kad aš niekada nebebūsiu jo ?! Debilas visiškas. Viriau iš pykčio.
-Niekada manęs nesusigrąžinsi! Suprask tai, vieną kartą ir palik mane ramybėje!-tyliai, bet piktai kalbėjau.
-Niekada nesakyk niekada,- ramiu balsu atsakė ir pamerkė akį. Iš pykčio net kūnas pradėjo virpėti. Dar pora jo žodelių ir nesusivaldysiu…
-Dar nors vienas menkas žodelis iš tavo šlykščių lūpų ir tau skaudės.-šnybždama pagrasinau ir dadūriau,- Pažadu.
Lukas tik išsišiepė. Mačiau, kad laukia kol pratrūksiu.
-Visai kaip praeityje. Atsimeni? Reikėdavo svetimam vaikinui tik padaryti va šitaip,- pasakė ir pliaukštelėjo delnu man per užpakalį,- Ir tu jau liepsnodavai iš pykčio.
Viršūnė. Nebesuvaldžiau savo kūno.
Iš kojos spyriau jam į klyną. Stipriai ir taikliai. Jis iš skausmo susirietė, tad mano kumštis lengvai galėjo pasiekti jo nosį. O visus mano veiksmus vainikavo geras pliūhas per veidą. Dėjau taip smarkiai, kad skaudėjo ne tik jam, bet ir man. Tik tiek, kad aš to neparodžiau.

Apsidžiaugiau pamačiusi kraują bėgantį iš lūpos. Negi taip stipriai dėjau? Geras. Apsidžiaugiau, kad nors taikliai ir skaudžiai mušuosi.
Apsidairiau aplinkui. Kaip buvau pastebėjusi, niekas mūsų pokalbio negirdėjo ir muštynių nematė išskyrus Tomą. Užtat visi matė ant žemės susiviniojusį ir į kamuoliuką susirietusį Luką.

-Ei, tu, naujoke, kas atsitiko?-paklausė mano klasiokas Rojus.

Negirdėjau jų tolesnių šnekų, nes Toma nutempė mane link merginų tuoleto. Įėjusios iš karto nužvelgėm save veidrodyje. Toma tylėjo.
-Ko nieko nesakai?-paklausiau, kai ta spengianti tyla ėmė atsibosti.
-Wow.- prunkštelėjau. Geras atsakymas.- Iš kur išmokai taip muštis?
-Aš ir pati nežinau. Kaip manai, gal daugiau nelįs?- paklausiau ir nusišypsojau. Ot gerai būtų.
-Tu ką, Luko nepažįsti?- paklausė ir šyptelėjo.
-Tu teisi.-pasakiau ir atsidusau.- Jis vėl prie manęs lįs.
Suprunkščiau.
-Kas?-paklausė ji.
-Lukas nesitikėjo, kad išdrįsiu trenkti, nors turėtų gerai mane pažinoti.- Toma irgi suprunkštė.
-Įsivaizduoji, kas dabar vyktų, jeigu kas nors būtų matęs? Visi dabar tik ir tešnekėtų, kad mūsų mokyklos kietasis naujokas gavo į dūdą nuo mergos,- nuo šios minties abi nusikvatojom.
-Tada jam būtų ne kas… Gal net mokyklą pakeistų?- cha! Kaip sakoma: pasvajosi ir praeis. Bet svajoti juk niekas nedraudžia?
Susišukavusios patraukėme į pamoką. Koridoriuj nieko nebebuvo. Klasė vis dar užrakinta.
-Jėga,- pasakė Toma.
Vadinasi mokytoja taip ir nepasirdė. Vadinasi visi legaliai dėjo į kojas. Nusprendėm eiti į valgyklą. Eidamos vis kartkartėmis susijuokdavom iš kątik įvykusio įvykio.
Tik įėjus į valgyklą, jos gale pamačiau savo širdies išrinktąjį. Toma jį irgi pastebėjo, tad mes nieko nelaukusios ir pradėjom žingsniuoti link jo.

Danielius mus pastebėjo tik mums atsisėdus šalia jo. Arba jis labai įdomiai skaitė matematikos vadovėlį arba buvo užsisvajojęs. Antras variantas skambėjo įtikinamiau.
-Sveikos.- linksmai pasisveikino,- Kodėl ne pamokoj?
-Mums langas, o tu kodėl čia?
-Išsisukau nuo kūno kultūros,- tarė ir išsišiepė.- Matėt kaip kažkas išgražino Luką? Žandas mėlynas, lūpa praskelta.- laimingas pareiškė ir pridūrė,- Gražu.
Mes su Toma su kikenome.
-Net žandas pamėlynavo?- nusistebėjau ir šyptelėjau.
Su Toma susidaužėm delnais.
-Šaunuolė,-pasakė ji man.
Danielius susigaudė.
-Čia tavo darbas?- prisimerkęs paklausė.
-Aha,- nerūpestingai atsakiau. Jis nesusilaikė ir nusijuokė.
-Turėjau numanyti,- pasakė ir suprunkštė.- Beje, kur buvai pirmą pamoką? Ieškojau tavęs, pasiilgęs jau buvau.
Danielius nusišypsojo.
-Einu atsinešiu sulčių,- pasakė Toma ir atsistojusi man nusišypsojo. Labai subtiliai leido mums pasikalbėti dviese.
-Žadintuvas išėjo atostogų. Jo dėka pramiegojau. O jei ne Toma, dabar tikriausiai dar gulėčiau lovoj,- šyptelėjau.

Rodyk draugams

Mhm.. (21 skyrius)

2010-06-27

-Man baisu,-sušnibždėjau, kai išsipasakojus Danielius mane apkabino. Atrėmiau galvą į jo petį. Keista, bet su juo jaučiausi saugi.
-Aš niekam neleisiu tavęs nė piršteliu paliesti,- taip pat sušnibždėjo.
-Aš bijau ne dėl savęs. Na aišku bijau, bet ši baimė neprilygstą jausmui, kad tau gali kas nors nutikti… per mane…per mano kvailumą… nes tau viską papasakojau,- paaiškinau vis dar pašnibždomis.
-Tau nereikia dėl šito jaudintis. Svarbiausia esi tu,- rimtu, bet raminančiu balsu pasakė jis.
Nieko neatsakiau. Tiesiog mėgavausi Danieliaus glėbio šiluma. Visas jo kūnas skleidė meilės ir rūpesčio bangas.

Taip prasėdėjom 10 minučių, o gal ir daugiau. Man laikas su juo nieko nereiškė. Jis lėkė kaip vėjas.
-Gal važiuojam į kokią kavinukę?-pasiūlė,-Prasiblaškytumėm, o tau puodelis kofeino būtų ne pro šalį.
-Gerai. Palauk kelias minutes. Man dar reikia apsirengti,- pasakiau ir nežymiai šyptelėjau.

Užbėgau laiptais į viršų. Atsidariau spintą ir joje susiradau juodus, kiek pasitrynusius džinsus ir oranžinę, pusilgėm rankovėm palaidinukę. Pasidėjau rūbus ant lovos ir nuėjau į vonią praustis. Baigusi valytis dantis susišukavau plaukus. Žvilgtelėjau į veidrodį. Nors atrodžiau ganėtinai gražiai, truputėlis kosmetikos nepakenktų.

Pasidažiusi ir jau apsirengusi nusileidau į apačią, kur manęs jau laukė Danielius. Nusileidau laiptais ir įskridau į jo glėbį. Jis mane apkabino ir saldžiai saldžiai pabučiavo.

Kai jis kaskart mane bučiuodavo, atrodydavo, kad vis stipriau ir karščiau jį pamilstu. Kai būdavau jo glėbyje, visi rūpesčiai nuskęsdavo užmaršty. Būdavome tik aš ir jis. Vienu du. Visame pasaulyje.

-Gal jau važiuojam?-Danielius atsitraukė nuo  manęs ir uždusęs paklausė.
-O gal dar ne?- paklausiau ir vėl įsisiurbiau į jo lūpas. Man jų vis per mažai. Norėjau dar dar ir dar. Jis pasidavė. Taip bučiavomės dar kokias penkias minutes.

-Jau tikrai reiktų važiuoti,- uždususi ir vos sugebėjusi atsitraukti pasakiau.
-Mhm..- sumurmėjo ir vėl mane pabučiavo.
-Aš rimtai,- atsitraukiau ir tariau „piktu” balsu.
-Mhm..- vėl sumurmėjo jis ir pabučiavo. Na jis ir godus.
Sugalvojau kaip nuo jo atsitraukti, nors to ir nelabai norėjau. Tiesiog nesmarkiai, bet tikriausiai skaudokai krimstelėjau jo liežuvį. Iškart suveikė.
-Važiuojam. Neišeikvok bučinių atsargų. Pasilik rytdienai.- pasakiau kai jis atsitraukė ir suprunkščiau iš jo veido minos. Kaip supratau skaudėjo.
-Mhm..-numykė ir paėmęs mane už rankos nuvedė į koridorių.
-Moki dar koki nors žodį be „mhm”,- nusijuokiau.
-Mhm,- iš jo lūpų pasigirdo teigiamas atsakymas, o veide nušvito šypsena. Vėl susijuokiau ir apsiaviau batus.
-Tikrai? Ir kokį gi?- su šypsena veide paklausiau.
-Myliu tave,- sumurmėjo priėjęs į mano lūpas ir užsimetęs mane ant peties atrakino duris ir pradėjo lipti laiptais žemyn.

 

______________________________________________________
Sorry kad trumpas ir neidomus, tikiuosi atleisit. Juk vasara :)

Rodyk draugams

Juodoji Rožė (20 skyrius)

2010-06-18

Įėjus pastebėjau, kad visas butas apverstas aukštyn kojom. Koridoriaus spintelės stalčiai atidaryti, jų turinys ant žemės. Tolėliau matėsi išmėtyti visi daiktai. Pradedant atvirukais, žvakėmis nuo spintelių, baigiant knygomis ir gėlių vazonais. Įėjus į svetainę mane pasitiko Luko žvilgsnis.
-Čia ne mano darbas,- šyptelėjo jis,- Ėjau pro šalį, galvojau užeisiu. Ateinu - durys atidarytos, namai apversti. Ir jei gerai prisimenu štai ten,- rodė jis pirštu į televizoriaus stalelį,- stovėjo televizorius. O šitoj pusėj,- rodė jis į sekciją,- Buvo muzikinis centras. Taip pat tikiuosi, bet labai abejoju, kad šiandien nusprendei užsidėti visus savo auksinius papuošalus.
Stovėjau apstulbusi.
-Iš kur man žinoti, kad čia ne tavo darbas??- piktai paklausiau.
-Nes aš to tikrai nepadariau.- atsakė jis nuoširdžiu balsu. Nors vieną kartą gyvenime patikėjau juo. Jei tai būtų  buvęs jo darbas, namai nebūtų tokie apversti. Jis žino mano slaptą vietą kur laikau savo santaupas.
-Mano pinigai,- aiktelėjau ir nubėgau į savo kambarį patikrinti. Juos slėpiau po vienos iš savo pagalvėlių, gulinčių ant lovos, užvalkalu. Įbėgau į kambarį, užšokau ant lovos ir patikrinau slaptąvietę. Pinigai buvo. Į kambarį atėjo Lukas. Ištraukiau pinigus, norėdama perskaičiuoti.
-Kas čia?- aiktelėjau supratusi, jog čia tikrai ne pinigai. Čia buvo juoda, su mėlyna, su juoda rože viduryje atvirutė. Atverčiau ją.

-Nebandyk kreiptis į policiją, nes tada tau gali blogai baigtis. Juk nenori netyčia nukristi nuo namo stogo arba susipainiojus kojoms nusiristi nuo laiptų? Žinau, kad nenori, tad laikyk liežuvį už dantų, nes mes žinome kas esi, kur mokaisi, ką veikia tavo mama ir pan.                                   

Sėkmės laikant liežuvį už dantų, panelyte.Visą tai perskaičiau garsiai.
-Ne kas. Oi ne kas…-pasakė Lukas, su… užuojautos gaidele balse. Pažvelgiau į jį.- Užjaučiu. Pažinojau kelis vaikinus, kuriuos taip pat apvogė Juodosios Rožės gauja. Kadangi jie kažkam papasakojo, po poros savaičių jų neliko. Trys mirė paslaptingomis aplinkybėmis, o du dingo be žinios. Manau, jų kūnus nuplukdė tamsioji mūsų Neris.
-Gal tu jau eik namo,- paskiau ir per nugarą perbėgo šiurpuliukai. Tikriausiai tai tiesa, nes jis ne melagis.
-Eisiu, bet patarčiau užsirakint duris,-tipo be jo patarimo būčiau jas atrakintas palikus.
Jei nebūčiau buvus tokia išsigandusi, bučiau nusijuokusi.
Palydėjau Luką iki durų ir užrakinau duris. Puoliau tavarkytis namų.
Viską kuopti baigiau tik ryte ir iš karto griuvau į lovą.

 

Už valandos mane pažadino durų skambutis. Žvilgtelėjau į laikrodį: 9:21val.. Nuėjau atidaryti durų. Pakeliui žvilgtelėjau į veidrodį - atrdožiau ganėtinai gražiai, nors temiegojau tik valandą.
Už durų, kaip ir tikėjausi buvo Danielius.
-Labas rytas,- džiugiai tarė ir viena ranka apkabino mane. Kitoje laikė du popierinius puodelius kavos iš mano mėgstamiausios kavinukės.-Pažadinau?
-Aha,-nusišypsojau ir kaip patvirtindama žodžius nusižiovavau.
-Miegalė,- linksmai pasakė.
Nuėjau į svetainę ir atsisėdom ant sofos.
-Kažkas pasikeitė…-pastebėjo jis.
Taip norėjau jam išsipasakoti. Bet negalėjau. O gal galėjau? Tikriausiai, kad ne. Nors… Sakyti ar nesakyti? Nesakyti. Per daug vertinu savo gyvybę… Aišku sakyti! Juk taip noriu išsipasakoti, o šiaip ar taip spėju mano gyvybei gręsia pavojus. Nors… ne. Nesakyti. Juk taip, tikriausiai, pastatyčiau ir jo gyvybę į pavojų. Viskas nesakyti. Tvirtai nusprendžiau.
-Kas yra?- pastebėjo mano veido išraišką.
-Nieko.
-Tikrai?
-Ne.- kodėl taip atsakiau?! Juk išsiduosiu!-Norėjau pasakyti taip.
-Juk žinai, kad gali man pasakoti viską,- jau susirūpinęs pasakė jis.
-Mane apvogė. Kažkokia Juodosios Rožės gauja.-KODĖL AŠ JAM VISKĄ PAPASAKOJAU??? Kvailė. Daugiau negu kvailė. Kvailė klausanti širdies balso.
Kadangi jau tiek pasakiau, jis neatsotojo tol, kol man teko detaliai nupasakoti visą vakar vakarą.

Rodyk draugams