BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gegužė, 2010

Liga (16 skyrius)

2010-05-25

Grįžusi namo tik palindau po šiltu dušu ir kritau į lovą.
Vėl sapnavau košmarą.

Vasara. Vingio parkas. Naktis. Einu lėtai neskubėdama, besimėgaudama grynu oru ir klausausi svirplių čirškimo. Tuo pačiu takeliu, tik į priešingą pusę eina vaikinas su mergina. Kai jie priartėja aš juos atpažinau: tai Danielius ir jo „pusseserė”. Jiedu sustoja prieš mane ir trumpai, bet aistringai pasibučiuoja. Tada Danielius atsisuka į mane ir taria:
-Pupa, sorry, bet mes nebe pora. Klausi kodėl? Įdomu?- klastingai šypsosi,- Nes tu man per prasta. Girdi? Per prasta.-išrėžia,- Man patinka aukštos, lieknos, ir kuo šviesesnių plaukų,- mirkteli savo blondinei,- Tad, kaip supratai, nesi mano skonio.
Po šių žodžių jis apglėbė savo naująją draugę per liemenį ir nusivedė toliau.
Keista, bet aš nieko nejaučiu. Sakydama, kad nieko, turiu omeny, kad tikrai tikrai nieko nejaučiu.  Net šidies tvaksėjimo. Pradedu bėgti. Už staigaus takelio posūkio atsitrenkiu į Luką.
-Buvai jam tik žaisliukas, kuris jau nusibodo?A?- paklausė,- Pažaidė su tavimi, kaip su lėle ir numetė į šalį… Bet yra ir viena gera šio įvykio pusė: dabar tu vėl būsi mano,- tarė ir klastūniškai pamerkė man akį. Atsitraukiau per žingsnį nuo jo.
-Gera įvykio pusė?
-Nesakiau, kad ji bus gera tau,- nusišypsojo,- Ir ką gi man dabar su tavimi veikti?-paklausė,- Gal pakartoti
naktį?
Šie žodžiai mane išgąsdino ir aš pradėjau bėgti. Bėgau tol kol pribėgau tiltą. Mane vijosi Lukas.
Gyvenimas kančioje ar mirtis ir ramybė? Gyvenimas ar mirtis? Kančia ar ramybė?- klausiau savęs.
-Ramybė,- balsu atsakiau į savo klausimą ir užlipau ant tilto krašto. Lukas jau buvo visai arti.
-Aš žinau, jog tu neišdrįsi to padaryti,- pasakė.
-Tu manęs visai nepažįsti,- tariau ir nušokau.

Pabudau. Širdis tvaksi kaip pašėlusi. Pamažu pradėjau suvokti, jog tai buvo tik sapnas. Tik sapnas, ne realybė.
Atsipeikėjusi žvilgteliu į laikrodį: 05:18val.
Jei gerai save pažįstu, tikrai nebeužmigsiu. Nuėjau į vonią, nusiprausiau, susitvarkiau, pasidažiau ir galų gale apsirengiau.
Nusprendžiau nors kartą padaryti namų darbus.
Baigusijuos ruošti jau buvo 07:10, tad nusprėndžiau jau leistis į apačią ir važiuoti į mokyklą. Nusileidau į apačią ir įsėdau į mašiną. Pasileidau visu garsu muziką, bet šįkart stogo nenuleidau. Nesinorėjo. Mokyklą pasiekiau per dešimt minučių. Negi tai primas kartas kai aš nevėluoju? Nusišypsojau nuo šios minties.  Pasistačiau mašiną ir nuėjau į pirmąją pamoką.

# # # #

Trečia pamoka. Geografija. Kontrolinis.

Negana to, kad beveik nieko nemoku, bet dar ir kosėju be sustojimo. Krečia drebulys.
-Kas tau? Tu visa išbalusi…- sušnybždėjo Toma.
-Nieko.- šaltai atsakiau. Tai pirmas mūsų pokalbis šiandien, neskaitant to, kad sėdim vienam suole.
-Tikrai?-pasitikslino, o aš nieko neatsakiau.
Šalta, o dar ir silpna pasidarė. Kas man? Kodėl būtinai turėjau susirgti?
-Diana, ar gerai jaučiatės?- pasidomėjo mokytoja.
-Pakenčiamai,- atsakiau. Gal ir iškentėsiu dar keturias pamokas.
-Bet atrodote baisiai. Gal jūs nueikite pas seselę?
-O kaip kontrolinis?- pasidomėjau. Negi man pavyks išsisukti? Būtų neblogai.
-Sveikata svarbesnė negu paprastas kontrolinis. Eikite.
Na jei taip varo iš pamokos, ir dar iš kontrolinio, tai nesipriešinsiu. Susidėjau daiktus ir patraukiau link seselės kabineto. Man pasidarė nežmoniškai šalta.
Einant link seselės pamačiau Danielių sėdintį vieną ant palangės. Labai norėčiau likti nepastebėta, bet deja nepavyko.
-Dia, labas.- sušaukė. Aš apsimečiau kad jo nepastebėjau ir neišgirdau jo šūksnio. Nėra nuotaikos su juo kalbėtis.
-Palauk gi,- sučiupo už rankos,- kodėl tu manęs vengi?- paklausė ir atsuko mane į save.
Manau, tai padarė kiek per staigiai, nes mano galva jau sukosi.
-Ei, kas tau?- paklausė susirūpinęs.
-Nieko,- greitai atsakiau ir pabandžiau išlaisvinti savo rankas iš jo. Nepavyko, nors manau jis laikė mane visai silpnai.
-Meluoji,- pasakė,- Tu visa išbalusi ir drebi.
-Gal,- pasakiau, o dabar paleisk mane.- mintyse troškau, kad tik ilgiau galėtų jis mane liesti. Širdį, kuri pasirodo vis dar gyva, persmelkė skausmas, nes žinojau, kad man per daug skaudu būti su juo, bet taip pat žinojau, kad negaliu be jo gyventi.
-Paleisiu, tik su salyga, kad pasakysi kas tau.- tarė ir paleido mane.
-Man tik šal…- pradėjau sakyti, bet tada mane galutinai apleido jėgos ir aš nualpau.

P.s. Sorry, kad trumpas ir su klaidom, bet šiandien neturėjau visai laiko.  :(
P.p.s. Foną pasistengsiu sutvarkyti kuo greičiau.

Rodyk draugams

Išsprūdę žodžiai (15 skyrius)

2010-05-24

Po 4 valandų. 03:10val.

Prasidėjo tiesiogine to žodžio prasme tropinė liūtis. Lija beprotiškai smarkiai. Šalta. Stogas taip ir neužsidarė, tad aš visa permirkusi. Tolumoje pastebėjau atvažiuojant mašiną. Kai ji privažiavo arčiau pastebėjau, jog tai labai graži, juoda, apynaujė BMW 7. Sustojo ji šalia manosios ir iš jos išlipo Toma. Ji pribėgo prie manęs ir apkabino.
-Kokia tu šalta,- pastebėjo,- ir visa drebi…
-Sulijau, nes stogas neišsiskleidė … Ačiū, kad atvažiavot,- hm.. įdomu kas už vairo. Kadangi tamsu, niekaip negaliu įžiūrėti,-O kas už vairo?
-Em… Nepyk, bet jis vienintelis kuris turi automobilį ir moka jį vairuoti.
-Kas …?- jau norėjau klausti, bet vairuotojas pats išlipo iš automobilio.
-Ką jis čia veikia?- pro dantis iškokšiau Tomai, pamačiusi, jog paslaptingasis vairuotojas tai Danielius.
-Leisk vėliau jam viską paaiškinti,- atsakė man Toma.
-Lipkit abi į vidų, nes sušalsit kol aš pakeisiu padangą,- pasakė Danielius žiūrėdamas į mane gailiu žvilgsniu. Mudvi paklusom, nes buvo laabaai šalta. Na bent jau man…
-Ačiū, kad padėjai, bet kodėl būtent jis?- paklausiau Tomos, kai mašinoje buvom tik dviese,- Ar tu bent nutuoki kaip aš nenoriu jo matyti?
-Kaip tu jautiesi?-nukreipė temą Toma.
-Šalta ir šlapia. Nenukreipk temos ir atsakyk į klausimą.
-Jis nekaltas.O ten buvo jo pusseserė! Tu jam neleidai net paaiškinti… Jis ją guodė, nes jos vaikinas ją metė.
-Taip ir patikėsiu. O tu irgi gera draugė, kad jį dangstai! Juk pati geriau nei kas kitas žinai kaip nekenčiu išdavysčių…- kažkodėl nė kiek neabejoju, kad Danielius viskągirdi. Neabejoju, jog taip ir buvo.
-Kodėl turėčiau jį dangstyti?
-Tai tu man pasakyk!- jau pradėjau šaukti. Dar minutė ir nebesivaldysiu… Arba apsipilsiu ašarom. Po šio pokalbio sėdėjom abi tyloje ir nė nemanėm viena su kita kalbėtis.
-Jau pakeičiau padangą. Ir stogą pavyko sutvarkyti,- tylą nuraukė įlipęs Danielius
-Ačiū,- šaltai atsakiau.
-Aš važiuosiu pirmas ir rodysiu kelią. O tu , Toma, kurioj mašinoj važiuosi?
-Su tavim, - atsakiau už ją, o kai ji klausiamai į mane pasižiūrėjo paaiškinau,- Mano mašinos vidus visas permirkęs.
Taigi išlipau iš jo mašinos ir įlipau į savąją. Neperdėjau sakydama, kad permirkęs. Na bet nieko baisaus. Nenumirsiu juk.
Užvedžiau ir pradėjau važiuoti paskui. Važiavom lėtokai. Ką čia lėtokai. Bent jau man per lėtai. Pagazavau norėdama juodu kiek pagąsdinti. Linksmai atrodė Tomos veido išraiška, nes ji  pagalvojo, jog rimtai į juos įvažiuosiu. Vos nesusijuokiau. Vos.
Jau mums išvažiavus į pagrindinį kelią vėl suskambo mano telefonas.
-Klausau,- atsiliepiau. Kodėl aš niekada nepasižiūriu kas skambina?
-Pyksti?- Tomos balsas.
-Dar klausi…- atsakiau.
-Ten tikrai buvo jo pusseserė. Jokia pana, jokia kita mergina. Kodėl tu netiki? Negi aš tau meluočiau?- paklausė
-O kodėl jis pats negali man viso to pasakyti?- pasidomėjau. Kas ji? Jo advokatė??
-Nes jis vairuoja..- paaiškino. Net suprunkščiau.
-Tai? Aš irgi vairuoju.- konstatavau faktą.
-Na taip bet… Jis buvo pas mane ir viską man papasakojo. Jo pusseserę paliko vaikinas. Dėl kitos. Tad ji ir atbėgo pas Danielių. Ji jam kaip sesuo. Tiki manim?
-Mhm…- tai-mano automatiškas atsakymas žodžiams, kurių nenoriu girdėti ar tiesiog  nesiklausiau ar pan.
-Galėtum parodyti nors kiek dėkingumo!- supykdžiau ją,- Aš tau padedu bėdoje ir dar stengiuosi sutaikyti judu su Danielium, nes tu viską ne taip supratai, o tu nė ačiū negali pasakyti!- rėkė ant manęs.-Žinai, turėtum saugoti ir branginti tave supančius žmones, nes tu jiems atsibosi ir jie dings iš tavo gyvenimo. Kaip tai jau padarė tavo motina!!!- šaukė ant manęs ir nė neįsivaizduoja kaip smarkiai mane įžeidė.
-Aš.. atsiprašau… tikrai ne tai turėjau galvoje…- atsiprašinėjo, kai pati suprato ką pasakė.
-Matyt turėjai, jei pasakei…- tariau.
Kadangi nebelijo nusprendžiau nuleisti stogą. Mygtukas veikė be priekaištų, lyg niekur nieko nebūtų jam nutikę. Skruostu nuriedėjo viena ašara, po to ją sekė antra.
Pasitaikius pirmai progai aplenkiau jų mašiną ir visu greičiu pasileidau pirmyn. Pravažiuodama pro juodu akimirkai sutikau Tomos - atsiprašantį ir Danieliaus - kiek užjaučiančius žvilgsnius.
Leistinas greitis - 110 km/h, mano greitis - 220hm/h. Galėjau vairuoti laisvai ir nerūpestingai, nes kelias laisvas, o mašinų tik kiek toliau viena kita. Telefonas čirškė be perstojo. Neatsiliepiau. Tiesiog pasileidau visu garsu savo mylimiausią dainą : Black Eyed Peas - Missing You ir ignoravau visus skambučius.

Rodyk draugams

Blogiau ir būti negali… (14 skyrius)

2010-05-24

Buvo labai gera lėkti per miestą. Vėjas taršė mano plaukus ir išpūtė visas slogias mintis. Gerokai viršijau greitį,tad  namus pasiekiau labai greitai. Gerai, kad niekur policijos nebuvo… Mašiną pasistačiau kieme ir užlipau laiptais į mūsų kuklų, dviejų kambarių butą. Įėjusi į kambarį radau mamą besikraunančią paskutiniuosius daiktus.
-Aš jau grįžau,- pranešiau,- Ar jau galiu nunešti tavo lagaminus?
-Palauk truputį. Kartu nunešim,- atsakė.
-Negi jie tokie sunkūs?- netikėdama paklausiau
-Sunkoki..- šyptelėjo mama,- Beje, o kokią mašiną išnuomavai? Tikiuosi ne kokį kabr…
-Kabrioletą,- nutraukiau ją,- Žinau, jog nemėgsti, bet … ta mašina mane pakerėjo. Norėčiau tokios…
-Ach…-atsiduso ji.- Na gerai. Nenumirsiu juk,- nusišypsojo
-Ar jau galim nešti lagaminus?
-Aha,- atsakė mama ir mudvi po truputį pradėjom nešti visus daiktus į mašiną.
Viską baigus jau buvo kiek po dvylikos tad sėdom į mašiną ir išvažiavom. Vairuoti teko man, nes mama nėra labai gera vairuotoja. Tik išvažiavus iš Vilniaus prisiminiau, jog palikau žemėlapį kambary, ant stalo. Mama kelius pažįsta ne per labiausiai, o ką jau kalbėti apie mane. Na bet nieko. Kaip nors išsiversiu ir be jo.
 

# # # #

Tas neapsakomas greičio jausmas. Tas adrenalinas, užliejantis visą kūną ir reikalaujantis lėkti vis greičiau ir greičiau. Tai mane užvaldė. Jeigu aplinkui nebūtų buvę mašinų ir šalia sėdinčios mamos, būčiau viršijus greitį, lėkus tiek kiek leidža mašina. Tam, kad vis iš naujo ir iš naujo pajusti tą nepakartojamą greičio jausmą…

Atvažiavom į uostą 17:30. Į akis iš karto krito didelis, nors ne, tiesiog milžiniškas laivas.
-Nesakyk, kad plauksi kruizu,- pasakiau nusistebėjusi
-O kuo dar. Beje, nors kartą gyvenime galiu gi pasilepinti.
-Wow…- nutęsiau.
-Ištrauk tašes iš mašinos, kol susirasiu bilietą. Gerai?
-Aha, tuoj,- padariusi kaip paprašyta palydėjau mamą iki laivo.
-Oh, kaip aš tavęs pasiilgsiu,- tarė mama mums jau stovint prie laivo.
-Aš tavęs dar labiau,- atsakiau, o kaip tik tuo metu laivas suūžė, kviesdamas keleivius į vidų.
-Mes juk susiskambinsim, o gal net ir laiškus rašysim viena kitai, ar ne?- nusišypsojo ir nubraukė ašarą.
-Žinoma,- atsakiau.
-Aš gal jau eisiu, nes dar reiks savo kajutę susirasti…
-Gerai. Eik. Sėkmės,- tariau ir apkabinau ją,- Myliu tave,- sušnibždėjau.
-Ir aš tave, mano mažoji saule. Iki pasimatymo.
-Iki.- tariau ir nusisukusi pradėjau eiti. Ašarų nebesuvaldžiau. Ėjau link mašinos, o kelio vėl per ašaras nemačiau. Viskas. Nuo dabar mano gyvenimas kitoks. Aš kitokia. Tapau, kiek vienišesne ir dar turėsiu tapti savarankiškesne. Įlipau į mašiną ir stebėjau, kaip milžiniškas laivas pajuda iš uosto ir nuplaukia į tolį.
Kadangi manęs niekas namie nebelaukia, nutariau aplankyti šįvakar Palangą. Čia tik pora minučių kelio, tad tikslą pasiekiu labai greitai. Pagalvojau, kad būtu neblogai užeiti į kokią kavinukę, išgerti kavos ir kiek vėliau, pajury palydėti saulę.
Einant Basanavičiaus gatve akį patraukė paprastutė lauko kavinukė su keliais žmonėmis joje.  Atsisėdau ir iš karto priėjo maloni padavėja. Net neatsivertusi meniu užsisakiau kavos. Pastebėjau, kad prie kito staliuko, esančio kiek toliau nuo manojo, mane jau nužiūrinėja vaikinukas.
Iš karto prisiminiau Danielių ir tą liekną ir aukštą blondinę apsivijusią jo kaklą. Širdį pervėrė toks skausmas, kokio dar nė karto nebuvau jautusi. Jis buvo toks… nepakeliamas.
Kai man atnešė kavą suskambo mano telefonas.
-Klausau,- atsiliepiau, nors žinojau, kad jeigu čia Danielius, man vėl suskaus širdį, ar tiksliau tai, kas iš jos teliko.
-Gal galim susitikti? Būk gera, leisk man viską paaiškinti,- maldavo Danielius.
-Ne, susitikti negalim,- atsakiau taip šaltai, kaip tik mokėjau, bet vis tiek mano balse girdėjosi skausmo gaidelė.
-Kodėl? Kur tu? Pasakyk, aš atvažiuosiu.- paklausė jis
-Nes, kaip jau sakiau, man viskas aišku. O susitikti negalim, nes aš dabar Palangoje.
-Ką tu ten veiki?- pasidomėjo kiek nustebęs
-Ne tavo reikalas.
-O kada grįši?- na jis ir įkirus…
-Nežinau… geriausiu atveju paryčiais…
-Kad ir kada begrįši paskambink man. Aš labai noriu su tavimi pasikalbėti.- paprašė jis
-Na gerai gerai, paskambinsiu…- nesu dėl to tikra, galėtų jis palikti mane pagaliau ramybėje…
-Lauksiu, iki.- atsisveikino o aš netarusi daugiau nė žodžio padėjau ragelį.
Man baigus gerti kavą tas vaikinukas vis dar nužiūrinėjo mane. Tikriausiai svarstė ar verta prieiti ar ne. Paprašiau padavėjos, kad atneštų sąskaitą ir susimokėjau. Išeidama dar atsisukau į vaikinuko pusę ir pamerkiau jam akį. Net nežinau kodėl tai padariau. Man tai nebūdinga. Bet tai jau padariau ir mirktelėjimo gi nesusigrąžinsi…
Gražu… Kalbuosi su savimi mintyse, apsvarstinėju savo poelgius, o juk anksčiau buvau ne tokia. Buvau visiška priešingybė tam, kas esu dabar. Buvau tikra vakarėlių lūtė, kartas nuo karto cigaretę surūkydavau ir retkarčiais dar amfos įtraukdavau. Mėgdavau greitį ir vaikinus su gerom tačkom, o dabar… Buvau jau pamiršusi ką reiškia lėkti visu greičiu ir apie nieką negalvoti… Lygiai taip pat užmiršau ką reiškia būti visų vaikinų geidžiamai ar koks yra jausmas dienom miegoti, o naktimis būti visų vakarėlių centre… Pamiršau, koks jausmas apima įtraukus baltų dulkelių, vadinamų amfetaminu. Bet tikrai niekada niekada neužmiršiu tos nakties, kai Lukas mane išprievartavo ir kaip aš griebiau pirmą pasitaikiusį daiktą - peilį…
Taip bemąstydama priėjau papludimį. Čia buvo vos vienas kitas žmogus. Pasižiūriu į laikrodį: 20:30 . Paėjusi kiek palei jūrą atsisėdau ant pirmosios kopos, kad matyčiau besileidžiančios saulės spindulius. Norėčiau, kad čia būtų Danielius. Labai norėčiau… bet tegul jis lieka su ana mergina. Labiausiai savo gyvenime nekenčiu trijų dalykų: tai melo, darymo ko nors prieš tavo valią ir išdavystės, kad ir kokia nedidelė ji būtų.
Po kelių minučių prieš mane atsivėrė neapsakomai gražus vaizdas. Kraujo raudonumo dangus ties horizontu ir persikinis dangus virš manęs. O toli toli už jūros vis mažėjo oranžinis apskritimas. Kai jis nusileido, tapo tamsu. Nusprendžiau, kad daugiau nėra ko delsti ir reikia važiuoti namo.
Pasiekiau mašiną ir vėl nuleidau stogą, kurį buvau uždėjus priešišeinant. Pajudėjau iš vietos. Šįkart nelėkiau kaip akis išdegusi. Atvirkščiai. Neturėjau kur skubėti, o ir noro tam nebuvo.

Kai kelias susiaurėjo, neliko nei vienos mašinos ir nė gyvos dvasios supratau, kad kažkur ne ten nuvažiavau. Gerai. Pavažiuosiu dar truputį į priekį ir išvažiuosiu į kokį didesnį kelią ar rasiu žmonių ir paklausiu kelio. Nuvažiavus kiek tolėliau  siaurą keliuką pakeitė žvyrkelis.
-Uch… Tiesiog gražu,- garsiai sudejavau,- Blogiau ir būti negali.
Prisišnekėjau.  Po šių mano žodžių pasigirdo negarsus, bet labai mane išgąsdinęs sprogimas ir mašiną pradėjo svaidyt. Sustojau ir išlipau pasižiūrėt kas čia kątik buvo.
Apėjus aplink mašiną paaiškėjo, jog sprogo padanga. Man tiesiog sekasi!
Ką dabar daryti? Jei ir turėčiau atsarginę padangą tikrai nemokėčiau jos pasikeisti. Reikia skambint Tomai ir prašyt, kad kaip nors gelbėtų. Įdomu ar ryšys yra?
Susiradau telefoną ir surinkau Tomos numerį. Atsirado signalas. Ačiū Dievui ryšys yra. Vadinasi kur nors netoli turėtų būti miestas ar miestelis. Belaukiant kol Toma atsilieps nukrito pirmieji lietaus lašai.
-Klausau,- atsiliepė Toma
-Labas, nežinau kaip, bet privalai man padėti. Aš pasiklydau ir esu nežinia kur. Be to man sprogo padanga.
-Tu gi žinai, kad aš nevairuoju…
-Imk ką nors vairuojantį ir atvažiuok,- nusišypsojau, nors ji to ir nematė.
-Na gerai jau gerai… O kaip man tave surast?
-Em… net neįsivaizduoju… Palauk, pabandysiu prisimint kokius kelio ženklus mačiau…
-Ok, tik greičiau.
-Žinau jau… Kai pagrindiniu keliu pasukau link Šiaulių, pavažiavus truputį tas kelias šakojosi į tris dalis: Šiaulius, Pakruojį ir dar kažką… Taigi aš ir nuvažiavau tuo nežinomuoju keliu… Velnias…
-Gerai, palauk, atvažiuosim kuo greičiau. Beje, kokia tavo mašina?-pasidomėjo
-Peugeot 206 sidabrinė.
-Dia, ir vėl kabrioletas?
-Gi žinau, jog jie kažkada buvo mano silpnybė…
-Na taip taip… Gerai, važiuoju. Iki.
Na va. Pagalba jau skuba. Nusišypsojau nuo šios minties ir kaip optimistiškai ji skamba. Įlipau į mašiną norėdama  uždengti stogą, nes pradeda gan smarkiai lyti. Užvedu ir paspaudžiu stogo užsidarymo mygtuką. Neveikia. Paspaudžiu dar ir dar vieną kartą. Reakcija lygi nuliui. Abejoju ar stogą galima uždėti rankomis…

Rodyk draugams

Visas mano pasaulis griūna (13 skyrius)

2010-05-22

Rytas. Prabudau išpilta prakaito. Na ir sapnelis. Luko ir to nelemto įvykio negaliu pamiršti net sapnuose. Mane net nupurtė prisiminus kaip Lukas vieną naktį mane sumušė ir išprievartavo, o aš… o aš vos jo nenužudžiau. Nežinia, ką jis dar tada būtų su manim padaręs…
Kodėl aš vėl apie tai galvoju? Juk prižadėjau sau, jog pamiršiu tą naktį. Jog daugiau niekada apie tai nebegalvosiu. Laikas pradėti vykdyti šį pažadą.
Išlipau iš lovos ir nuėjau į vonią. Nusiprausiau ir spintoje susiradau tamsiai mėlynus džinsus ir juodus ir aptemptus marškinėlius su užrašu „Išėjau iš proto. Grįšiu po penkių minučių” . Vos man apsirengus ir susišukavus į kambarį įėjo mama.
-Labas rytas,- nusišypsojo ji,- Kaip miegojai?
-Gerai,- pamelavau,- Kelintą išvažiuosi?
-Laivas išplaukia 18 valandą. Ten turiu būti apie penktą. Em… norėjau paklaust… Gal tu vis dar tebeturi padirbtą vairuotojo pažymėjimą? Tą, kur tas mielas vaikinukas Lukas parūpino?- ne toks jis jau mielas- vos man neišsprūdo. Jei ji žinotų tikrąjį Luko veidą iškart pakeistų nuomonę.
-Turiu. Leisk atspėti: man reikės tave nuvežti?- nusišypsojau vien nuo tos minties. Nors vairuoti moku gerai, mama neleisdavo vairuoti. Vis kartodavo, kad aš per jauna. Tipiškas visų mamų požiūris.
-Atspėjai. Tai galėtum?- paklausė ir nusišypsojusi pridūrė,- Ar šiandien mieliau pasirinktum pamokas?
-Aišku, kad galėčiau. Taigi išvažiuosim apie dvyliktą?-paklausiau. Gal dar spėsiu ką nuveikti?
-Taip.
-Vadinasi spėsiu aplankyti Tomą. Ji vis dar serga. Reiks pasidalinti naujienomos.
-O ar man isnuomoti mašina ar pati tai padarysi? Aš pinigų duosiu…
-Aš. Žinoma, kad aš,- nusišypsojau.- Na tai lekiu pas Tomą.
-Tik nevėluok!
-Nevėluosiu,- dar spėjau šūktelėti prieš išbėgant.
Eidama link stotelės surinkau Tomos numerį. Paskambinus paaiškėjo, jog ji šiandien pagaliau ruošėsi pasirodyti mokykloje. Truputį nusivyliau, bet ji pasiūlė susitikti prie netoli mokyklos esančių supynių. Taigi dabar ir skubu ten.
Atėjus pastebėjau, kad čia yra tik keletas žmonių, bet Tomos nesimatė. Tikriausiai tuoj pasirodys. Atsisėdau ant laisvų supynių ir nusiunčiau Tomai sms, kad aš jau vietoj. Belaukiant jos sėdėjau ir žiūrėjau į tolį. Stebėjau kiek toliau sėdinčią porelę. Jie sėdėjo nugara į mane. O kai jie pasibučiavo iš karto prisiminiau Danieliaus bučinį miške, prie skardžio, ir labai panorėjau, kad jis dabar čia būtų.
Lyg iš po žemių šalia išdygo Toma.
-Labukas, - pasakė ji mane labai išgąsdindama.
-Sveika,- atsakiau ir apkabinau ją,- seniai matyta.
-Ne taip jau ir seniai,- šyptelėjo ji.
-Yra kokių naujienų?- paklausė.
-Aišku, kad yra,- nusišypsojau jai ir papasakojau jai viską, kas buvo verta dėmėsio. T.y. apie Danielių ir apie savo mamą. Visų smulkmenų nepasakojau. Tiesiog nenorėjau.
-Ohoo…- nutęsė ji man baigus pasakoti apie mamą,- gaila, kad maniškiai niekur nesiruošia išvažiuot.
-Mano gyvenimas verčiasi 180 laipsniu… Aš nežinau, kaip viena susitvarkysiu…
-Kai tik prireiks pagalbos - sakyk, aš tikrai padėsiu.
-Ačiū.
Kaip tik tuo metu pakilo mano stebėta porelė. Ir…
-Dia, o ten kartais ne…?- pradėjo klausti Toma, bet aš ją nutraukiau:
-Taip. Ten jis.-tariau ir nebegalėjau sulaikyti karčių ašarų. Ten buvo Danielis. Mane pakeitęs aukšta, liekna ir beprotiškai gražia blondine.- Išdavikas.
Tai pasakiusi išbėgau iš tos nelemtos aikštelės. Širdis, atrodo, subyrėjo į tūkstančius smulkių dalelių. Toma dar bandė vytis, bet aš buvau greitesnė. Dabar mažų mažiausiai norėjau, kad kas nors, net ir Toma, matytų mane verkiančią. Bėgau nežinia kur, svarbu, kad kuo toliau nuo čia. Per srauniai tekančias ašaras kelio nemačiau. Galiausiai, pavargusi bėgti, akimirkai sustojau ir apsižvalgiau.
 Buvau  netoli vietos, kur mane mama dažnai atsivesdavo, kai buvau dar maža. Tai buvo mažas, bet sraunus upelis, apsuptas tankaus miško. Kaip tik tą mišką dabar ir priėjau. Pradėjau skintis kelią per pirmuosius krūmokšnius ir netrukus pasiekiau tą nuostabią, tiek daug gerų prisiminimų turinčią vietą. Atsisėdau ir nugara atsirėmiau į gražų beržą. Ši vieta ramino, bet ne tiek, jog sugebėčiau nors akimirkai sustabdyti ašaras.
-Ir kaip aš galėjau patikėti, jog jis iš tiesų mane myli?- balsu paklausiau savęs,- Myli tokią kaip aš - pilką, niekuo neišsiskiriančią merginą. Juk aš esu lygiai tokia pati, kaip ir kitos, o gal net dar neįdomesnė. O jis… Jis mokyklos kietuolis, mergišius ir širdžių daužytojas.
Supypsi mano telefonas. Net nepažiūrėjusi kas skambina atsiliepiau, maniau, jog tai mama.
-Klausau,- pabandžiau atstatyti normalų balsą, bet jis ant paskutinio skiemens užlūžo.
-Kas tau, saulute? Verki?- atsakė susirūpinęs Danieliaus balsas, o aš vos susilaikiau nepradėjus kūkčioti.
-Neskambink man daugiau!- sutelkusi visas jėgas, kad vėl neužlūžtų balsas sušaukiau ir padėjau ragelį.
Atrodė, jog mano visas pasaulis griūna. Tiesiog nebėra prasmės gyventi. Ir vėl…
- Kodėl man taip sekasi su vaikinais?- vėl savęs paklausiau.
O juk dar pati norėjau, kad prie supynių atsirastų Danielius. Ir atsirado. Bet, deja, ne sumanimi. O aš dar stebėjau tą porelę ir slapčia maniau, kokia ji graži ir kaip jiedu viens kitam tinka…
Danielius skambina be perstojo. Galų gale man atsibosta ir pradedu numetinėti skambučius. Po kokių 15 tokių numetimų mane užlieja sms lavina su klausimais kas nutiko? ir  kodėl neatsiliepi?arba nuo Tomos kur tu?
Pasižiūriu į laikrodį: 10:30val. Greitai tas laikas pralėkė… Atsistojau ir priėjau prie upelio prasiplauti akis, kad nesimatytų užtinusių ir paraudusių paakių. Kai šie įkalčiai buvo panaikinti pradėjau eiti iš miško, o paskui link automobilių nuomos punkto.
Nuėjus ten iš karto išsirinkau mašinytę: Peugeot 206. Tik ją pamačius įsimylėjau. Reiks pradėt taupyti pinigus, ir kai man sueis 18, bandyti įpirkti. Tai, manau, įmanoma. Tik reiks labai neišlaidauti.
Išsinuomavau, be jokių keblumų. Savo darbą atliko kiek pavargęs veidas ir padirbtas vairuotojo pažymėjimas ir pasas. Šie du dalykėliai - vienintelė nauda iš draugystės su Luku.
Atsisėdau ir nuleidau stogą. Klasiška mašina. Iš rankinuko išsitraukiau USB ir ikišau jį į magnetolą. Pradėjo skambėti mano mėgstamiausios dainos. Visu garsu pasileidau muziką ir pradėjau lėkti nuošaliomis gatvėmis.
Važiuojant netoli mokyklos, prie šviesoforo užsidegė raudona šviesa. Man sustojus pamačiau Danielių, tik , ačiū Dievui, šįkart vieną. Dar vieno tokio smugio nebeištverčiau. Deja, jis taip pat mane pastebėjo. Priėjo prie mašinos, o aš pritildžiau muziką:
-Kas tau? Kodėl nenori su manimi šnekėti?- paklausė, o man tik nuriedėjo viena ašara. Aš ją greit nusibraukiau ir atsakiau:
-Kas man? Tu dar klausi? Vieną akimirką man prisiekinėji meile, o kitą jau glėbesčiuoji kitą merginą!- rėkiau. Kodėl ta velnio spalva taip ilgai dega??
-Leisk tau viską paaiškint. Eime kur nors pasikalbėt.
-Nereikia. Man ir taip viskas aišku. Gali pasilikti su ta savo blondine,- kaip tik tą akimirką užsidegė žalia ir vėl užsileidus muziką visu garsu nurūkau gatve tolyn.

Rodyk draugams

Košmaras (12 skyrius)

2010-05-21

Parėjusi namo mamą radau sėdinčia mūsų kuklioje svetainėje ant sofos.
-Labas,- tariau ir prisėdau šalia,- Tai kokie planai?
-Em.. Net nežinau nuo ko pradėti…- atsakė
-Bandyk nuo pradžių. Kur apsistosi? O ka ten veiksi?- pasidomėjau
-Atsimeni Aušrą? Ji vis dar tebegyvena Danijoje…- aišku, kad prisiminiau. Ji geriausia mamos draugė. Ir ištikimiausia. Buvo, kol neišvažiavo gyventi į Daniją. Ji labai miela, gera, visada gali ką nors gero patarti ar pasiūlyti,- taigi pas ją ir gyvensiu.
-O darbas? Iš kur ten gausi pinigų?- priminiau jai dar vieną, ne mažiau svarbų, klausimėlį.
-Aušra dirba uoste… Em… Ji krauna šviežiai atvežtą žuvį..
-Juokauji?
-Ne ne… tiesiog… na tas kvapas nėra jau toks labai ir baisus. O alga bus net didesnė negu aš gaudavau savo senajam darbe.
-Na gerai. Manau, kad tu ilgai neužsiliksi ir susirasi ką nors geresnio. Ar ne?
-Žinoma,- atsakė nė kiek nedvejodama.
-Tuomet gerai. O kas bus… su manim?
-Dabar tau teks kurį laiką pagyventi vienai. O paskui galėsi rinktis: arba mudvi abi gyvenam Danijoje arba abi gyvenam Lietuvoje. O kol gyvensi viena, kad turėtum iš ko pragyventi aš tau į mėnesį siųsiu pinigų. Aišku iš pradžių suma bus mažesnė, bet paskui kai įsitvirtinsiu ir gausiu geresnį darbą su didesne alga.
-Oho… viskas vyksta taip greitai,- pasakiau ir liūdnai nusišypsojau,- Be tavęs bus liūdna.
-Man taip pat. Gal nori padėti man susipakuoti daiktus?- viltingai šyptelėjo
-Žinoma,- jau linksmiau atsakiau. Man patikdavo krauti lagaminus, nes tai reiškia išvyką, smagią kelionę arba permainas.

Daiktus baigėm pakuoti vėlai, tik apie 10 valandą vakaro. Tada mama nuėjo miegoti: sakė, kad rytoj jos laukia ilga ir visa keičianti kelionė, tad ji norinti pailsėti. O aš trumpai paskaičiau knygą ir pasekiau mamos pavyzdžiu. Tą naktį sapnavau košmarą.

Aš bėgu tamsioje gatvėje. Aplinkui nieko nera, tik mano išgasčio priežastis: juodas siluetas su peiliu rankose. Veido nematau, nes čia labai tamsu. Nedega nei vienas gatvės žibintas. Bėgu jau ilgai. Žinau, kad šauktis pagalbos beprasmiška - aplinkui nė gyvos dvasios. Užpuolikas jau visai nebetoli manęs. Pradedu bėgti dar greičiau. Priekyje pamatau, kad kelias baigiasi mišku - tamsiu ir gūdžiu. Žinau, kad ten vienintelis mano išsigelbėjimas. Bet staiga susipina kojos ir aš pargriūnu. Siluetas prieina prie manęs:
-Na ką, pupa.- ne… negali būti. Čia juk … Lukas..- Dabar išmušė mano keršto valanda. Nereikėjo tau tada man priešintis ir smeigti to peilio man į krutinę. Oi nereikėjo…
-Žinai kaip man tada skaudėjo?- tęsė toliau Lukas,-Ar bent nutuoki, ką aš tada jaučiau, kale? Žinau, kad ne. Bet dabar tu pajusi,- taręs šuos žodžius jis susmeigė peilį man į krutinę ir žiūrėjo kaip ant gatvės vis didėja raudono skysčio klanas.
-Tu dar ne to nusipelnei, šlykštyne tu. Atsimeni? O gal per daug girtas buvai? Prisimink kaip mane kumščiais atitrankei, suspardei ir dar išprievartavai. Taip pat pabandyk prisiminti kaip paskui gyreisi visiems savo draugeliams kaip su manim pasielgei. Norėjau padaryti taip, jog kentėtum visą savo likusį gyvenimą. Bet, deja nespėjau…- po šių žodžių akyse viskas tapo balta ir ryšku. Dar po akimirkos viskas pradėjo lietis. O tada jau nebeprisiminiau nieko ir panirau į bejausmes šalčio ir tuštumos bangas.

Rodyk draugams