BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Balandis, 2010

Autobuse… (7 skyrius)

2010-04-30

Stipriai ją apkabinau. Nemoku guosti žmonių. Tiesiog laikiau ją apkabinus, glosčiau nugarą ir murmėjau senus kaip gyvenimas žodžius:
-Viskas bus gerai. Tikrai. Mes susitvarkysim.- mes privalom susitvarkyti. Įtikinėjau save. Turtingieji tik nusišaipytų, kad mudvi iš nieko darom pasaulio pabaigą. Bet jei jie pagyventų mūsų kailyje… juk mes ir taip vos galą su galu suduriam, o dabar bus dar sunkiau. Prasidės taupymai ir kasdieniai centų skaičiavimai. O juk čia Lietuva. Darbo nė su žiburiu nerasi… Ir dar ta kvaila krizė, atrodo su visam apsistojusi mūsų šaly. Bus sunku. Bet mes išsikapstysim.

####

Rytą mane pažadino žadintuvas. Neįprasta, netgi keista buvo išgirsti jį skambant ir bandant išversti mane iš lovos. O įprastas ir širdžiai mielas mamos balsas dabar kuo saldžiausiai miegojo. Na, bent jau išsimiegot pagaliau žmoniškai galės.
Trečiadienis. Savaitės vidurys. Guodžia tik ta mintis, jog ne už kalnų penktadienis.
Papusryčiavus nuslenku į vonią. Pastebiu, kad mėlynės jau nebe mėlynos, o žalios. Nelabai ryškios, tad šįkart užmaskuoti neturėtų būt sunku. Tai pavyksta labai lengvai ir greitai. Pasižiūriu į laikrodį - 7.10val. Dar turiu laiko apsirengti ir susišukuoti. Spintoje susiradau šviesiai mėlynus, priekyje išbalintus džinsus ir žalsvą megstuką. Šukomis perbraukiu plaukus ir susirišu į uodegytę. Tą darau labai retai, nes dažniausiai tiesiog nelieka laiko.
-Žavu,- tariu sau pamačius savo atvaizdą veidrodyje.
Išėjau iš namų ganėtinai anksti, tad nepavėlavau į savo autobusą. Deja, kartu teko važiuoti su keliais vaikinais, tarp kurių buvo ir mano “mylimasis” Lukas.
-O! Lukai, ar tik čia ne tavo buvusi?- vienas iš vaikinų garsiai, kad tikriausiai net kitam autobuso gale girdėjosi, paklausė Luko
Tą pačią akimirką pastebėjau, kad autobuse važiuoja dar vienas, labai pažįstamas veidas. Danielius. Jis, kaip ir kiti keleiviai, išgirdę ano vaikinuko garsų klausimą iš karto sužiuro į mane, nes buvau vienintelė mergina, kuri savo amžium galėtų tikti Lukui į poras.
-Ei, Dia, ateik prie mūsų. Čia kaip tik yra viena laisva vieta tau,- jau prabilo ir pats Lukas, tikriausiai visos tos šutvės lyderis.
Apsimečiau, kad negirdžiu.
-Nebūk tokia, Di. Mes visi žinom, kad mus girdi,- vėl tas pats šleikštus Luko balsas
-Praeitą kartą tau neaiškiai pasakiau?! ATSIKNISK nuo manęs!- sušukau per visą autobusą. Man jau pabodo jį ignoruoti.
-Žinai, pupa, man vis dar skauda tą ranką, į kurią tu man anądien suleidai savo nagučius. Visai kaip mažas, piktas kačiukas. Miela.
-Aš tau ne pupa. Ir nedrįsk manęs taip vadint!- jis tuoj mane išves iš kantrybės.
Lukas atsistojo ir atėjo iki manęs.
-O ką tu man padarysi, pupa?- saldžiu ir grasinančiu balsu paklausė jis.
-Jau sakiau: A.š.  t.a.u.  n.e.  p.u.p.a.!- Iš visų jėgų spyriau jam į klyną. Ačių Dievui, taiklumas manęs nenuvylė. Pataikiau tiesiai į dešimtuką.
Kai Lukas jau kėlė ranką, norėdamas man užvošti, atbėgo Danielius ir jį sulaikė. Visai buvau pamiršus, kad jis viską stebi.
-Jei bent prištu paliesi šią merginą, pažadu, kad taip išgražinsiu tavo snukelį, kad net tavo draugeliai tavęs neatpažins.
Gerai pažįstu Luką, tad žinojau, jog jis drąsus tik prieš silpnesnius, o Danielius toks toli gražu nebuvo.
-Wow. Dia apsauginį pasisamdė,- jis ir visa jo šutvė pradėjo kvatotis.
Negi Lukas pasikeitė? Negi tapo.. hm.. drąsesniu? Atsimenu, kaip kartą prie manęs bandė lįst kažkoks bernas. Tada dar draugavau su Luku ir jis bandė mane užstot, bet vos tik gavo į savo dailų snukutį išsigandęs pabėgo. Gerai, kad tas prisikabinęs baxuriukas pradėjo žvengt ir pasitenkino tik vienu smūgiu Lukui ir manęs nelietė… Vėl į mano galvą pradėjo lįst praeities vaizdai. Papurčiau galvą, mėgindama atsikratyt tų vaizdų.
-Gal ir pasisamdė. Tad nekibk prie jos, nes jei dar kartą tave pamatysiu keliantį prieš ją ranką arba tiesiog įžeidynėjantį, tau geruoju tai nesibaigs. Supratai?
-Taip kur gi ne.
Tuoj privažiuosim mano stotelę.
-Vyručiai, negaliu, net žodžiais apsakyt kaip man buvo malonu su jumis pasišnekėt, bet deja turiu išlipt.
Aš ir Danielius išlipom ir mus dar spėjo pasiekti Luko balsas:
-Iki greito pasimatymo, Dianute.
-Labai tau ačiū,- tariau Danieliui.
-Nėra už ką. Jei jis dar prie tavęs kibs, pasakyk man. Ok?- saldžiai nusišypsojo
-Mhm…- kad ir koks viliojamas būtų jo pasiūlymas, tikrai „nesisamdysiu sau apsauginio” kaip Lukas, kad sakė.
Suskamba mano telefonas.
-Klausau.
-Labas, Di,- užkimęs Tomos balsas,- Manęs šiandien nelauk. Susirgau.
-Kaip gaila… nu ok. Tai sveik greičiau. Gal būt po pamokų užeisiu, jei laiko turėsiu.
-Ok, ačiū. Iki,- atsisveikino
-Iki.
Truputuką nuliūdau. Dabar mokšėj nebus ką veikt. Liūdna.
-Galiu pasidomėt kas skambino?- paklausė Danielius, kuris pasirodo vis dar čia,- po šio skambučio labai nuliūdai…
-Aha. Toma susirgo, tad be jos šiandien bus liūdna…
-Šiandien aš galėčiau tau palaikyt kompaniją. Na aišku, jei nori…
-Visai norėčiau,- nusišypsojau. Neturiu ko prarast ir vis diena skaidresnė bus
-Kur tau pirmoji pamoka?
-Uch… matematika 35 kabinete…- atsidusau
-Kas? Nemėgsti matematikos?-nusistebėjo
-Nieko…tiesiog nesiseka ir tiek.
-Na, o man matematika - pati mėgstamiausia pamoka,- nusišypsojo.
Nebežinojom, ką dar galim vienas kitam pasakyti, tad tiesiog ėjome tyloje. Priėjus rūbinę teko išsiskirt:
-Gal susitinkam per ilgąją pertrauką?- nusišypsojo jis
-Gerai,- aš jam taip pat atsakiau nežymia šypsenėle.
Nusirengiau ir pragaro kabinetą pasiekiau dar gerokai iki skambučio. Reiks dažniau man stengtis nevėluoti. Atsisėdau ant suoliuko ir nusprendžiau pasikartoti, kai staiga supypsėjo mano telefonas: Labukas, pupa. Lauksiu taves prie tavo namu. Iki greito susitikimo, mano Dianute ;*
Gražu… Ir kaip man dabar reiks grįžt namo, kad tas asilas nepastebėtų?

Rodyk draugams

Beveik įprasta dienelė (6 skyrius)

2010-04-28

Viską papasakojau. Nenorėjau viso to prisiminti. Norėjau pamiršti, bet kitaip neišėjo. Labai tikiuosi šiandien nieko nesutikti. Priėjom mokyklą. Nusirengus rūbinėje, Toma nusitempė mane į tuoletą, ir išsitraukė savo kosmetiką.
-Gelbėjimo operacija prasideda! Kai aš baigsiu, atrodys lyg nieko nebūtų buvę,-išgirdusi jos optimistiškumą šyptelėjau.
-Tikiuosi neatrodysiu kaip po kosmetikos parduotuvės sprogimo?- iš patirties žinau, kad ji sugebės užmaskuot visas mėlynes ir įbrėžimus, bet kosmetikos tikrai negailės ir aš iš tiesų galiu atrodyt kaip po kosmetikos parduotuvės sprogimo…
-Nebijok. Mano skystoji pudra jau eina į pabaigą, tad neatrodysi,- ji net iki ausų išsišiepė. Tai pasitikėjimo nekelia…
-Įdomu kiek valandų?
-Nesijaudink. Pirma pamoka dar tik įpusėjus,- vėl išsišiepė. Mane tai pradeda erzint
-”Tik”?- nepatikliai paklausiau
-Nu ok ok… “Jau” įpusėjus,- ji vėl nusišypsojo
-O ko tu šiandien tokia linksma?
-Man patiko tavo neapykanta ir susierzinimas, kai pasakojai apie Luką,- ji, prisiminusi tai, vėl šyptelėjo,-Nesijaudink, mes sukursim nedidelį planelį kaip jam už tai atsilyginti,- ji gudriai pamerkė man akį. Ačiū Dievui, tolete daugiau nieko nebuvo.

####

-Baigiau!- ji ištarė taip ilgai lauktus žodžius.
-Valio! Spėsim į antrą pamoką,- nusišypsojau
-Jau gali pažvelgt į veidrodį.
Pažvelgiau. Melynės tobulai užmaskuotos. Neįtikėtina! Atrodau visai gražiai, o ir pudros nedaug teužtepta.
-Labai ačiū,- nusišypsojau
-Juk tam draugės ir reikalingos, ar ne?- pasakė ir mudvi apsikabinom. Taip gera turėti tikrą draugę, kuri visada tau padeda.
-Aha… bet gal jau eime į pamoką? Nes iki jos liko net 5 minutės,- linksmai pasakiau. Ta Toma…. ji visada sugeba pataisyti mano nuotaiką, kad ir kokia bloga ji būtų.
Atsakydama Toma linktelėjo ir mes išėjom iš moterų toleto. Į pirmą - Dailę, nespėjom, tad nuslinkom link Džeinės kabineto. Šiandien sužinosim kontrolinio rezultatus. Labai tikiuosi gauti daugiau nei 6. Su mama esam sudariusios sandėrį: Jei trečią trimestrą baigiu be šešetų, galiu vasarą su Toma važiuoti atostogauti kur tik noriu (užsienis - išimtis, kad ir kaip ten norėčiau…) .
-Žiūrėkit kas pasirodė! Panelė vėluotoja, kuriai visi bernai per prasti..- mums pasirodžius prašneko kažkas iš mano klasiokių krūvos. Oho. Negalvojau, kad mūsų mokykloj taip greitai sklinda naujausios žinios. Nors… Nežinau.. Kai tavo klasiokės didžiausios turgaus bobos, kurioms tik paplepėt ir kitus apšmeižt terūpi, tai visko gali būti.
-Taip. Visi man per prasti. Bet yra mažytė išimtis…- išspaudžiau nerūpestingą dirbtinę šypsenėlę.
-O jūs visos pavydit, nes mokyklos gražuoliukas pakvietė ne jus, o Dią,- atsiliepė ir Toma.
-O ko mums pavydėt? Kad mus kabina kažkoks pasipūtęs mokyklos mergišius? Pff…- nusijuoke visos
-Jei nepavydėtumėt, jums tai nebūtu aktuolu. Beje, vakar netyčia nugirdau tavo, Fernanda, pokalbį apie Danielių. Girdėjau, kaip tu norėtum, kad jis tave pakviestu į artėjančią diskoteką. Dar girdėjau cituoju: “kai tas saldainiukas į mane šiandien pažvelgė, tai net keliai sulinko”… Tai sakai ko čia pavydėt?- Toma nusišypsojo, baigusi savo ataką.
-Emm… Aš… Ne…. Tai… Tai netiesa! Aš taip nesakiau!- aiškiai visos matėm, kad ji meluoja. Jos veido spalva tai išdavė. Paraudonavo kaip burokas… Kai ji pamatė, jog mudvi su Toma nepatikėjom, pasitempė, iškėlė aukštai galvą ir “išdidžiai” nuėjo. Aš vos tramdžiau juoką, o Toma, laimėjusi šią žodžių kovą, patenkinta nusišypsojo. Pasirodė Džeinė ir visus suleido į kabinetą.
-Sveiki mokiniai. Pradedama pamoką noriu pasakyti, kad kontrolinis parašytas prastai. Nei vieno dešimtuko ir tik vienas devintukas. Nusivyliau jumis. Kitos klasės parašė žymiai geriau. Nors norėčiau pagirti Dianą, kuri pasistengė ir parašė geriausiai.- AŠ?? oho! Seniai nebuvau gavusi iš fizikos 9. Mačiau kaip nusivylė Dorota - mūsų klasės geriausia mokinė. Reiks dažniau prieš kontrolinius su Danielium pasikalbėt, kad ir kaip juokingai tai skamba… Toliau pamoka vyko įprastai: nuobodžiai ir žaidžiantsu Toma ant sąsiuvinio viršelio kryžiukus-nuliukus.

####

Grįžus namo mane pasitiko ašarota mama.
-Kas nutiko, mam?
-Mane atleido iš darbo.- man tai buvo šokas, nes tai reiškė tik vieną, kad jei mama per porą mėnesių nesusiras darbo, ji išskrenda į Daniją, susiranda ten darbą, įsikuria ir tada atsiveža ir mane. Aš to tikrai nenoriu.

Rodyk draugams

Ir vėl tu mane skaudini… (5 skyrius)

2010-04-22

-Mmm.. Danieliau, aš… nežinau… nemanau, kad mes galėtumėm būti pora, nes.. juk beveik vienas kito nepažįstame… Nepyk.
-Bet galime susipažinti, ar ne?
-Na galime, bet tai nieko nekeičia. Atsiprašau,- apsigręžiau ir pradėjau eiti stotelės link. Visai pasimečiau savo jausmuose… Vieną akimirką norėjau sutikti, man patiko šis pasiūlymas. Kitą akimirką iškilo prisiminimai su Luku. Pabijojau surizikuoti. Beje, aš net nežinau ar jam ką nors jaučiu. O dar kitą akimirką man jo pagailo… nežinau kodėl. Tiesiog pagailo. Ak, tie mano jausmai…Mane atsiveja Toma.
-Kodėl jam atsakei?
-O ką dar turėjau daryti? Negi sutikti?
-Dia, tau reikia žengti žingsnį į priekį. Pamiršk tu tą Luką. Ne visi tokie bernai kaip jis.
-Reikia. Aš ir žengsiu. Tik dar ne dabar…
-Nes..?
-Nes man dar reikia laiko…
-Iki, mano autobusas atvažiuoja.
-Sekmės.- įlipus į autobusą pastebėjau, kad čia jau sėdi mano “mylimiausias” Lukutis.. Mačiau, kad jis manęs nepastebėjo, tad atsisėdau kuo toliau, nugara į jį. Važiavau 4 stoteles ir maniau, kad jis taip manęs ir nepastebėjo. Klydau. Jis išlipo ten pat kur ir aš, nors gerai žinojau, kad jo namai yra dar tolokai pavažiavus autobusu.
-O! Ir ką gi mes čia matome? Ar tik ne mūsų mieląją Dianutę?- atsisukau
-Ko nori?- paklausiau šaltu balsu ir pervėriau jį lediniu žvilgsniu. Nenoriu prisiminti, ir tuo labiau kalbėti apie tai, ką jis man padarė. Kaip dėl jo negrįžtamai pasikeičiau.
-O ko tokia šalta? Atsimeni, kaip mums būdavo gera kartu? Aš tai kuo puikiausiai prisimenu.
-O aš jau viską pamiršau. - pasisukau eiti, bet jis mane sulaikė.
-Kur taip skubi, Di?- jis mane taip visuomet vadindavo. Seniau  tai patiko, o dabar tai sukelia per daug skausmo.
-Tau aš Diana. Supratai?! Atsikabink.
-Neširsk. Tai sakai, kad jau viską pamiršai?
-Taip.- pradėjau eiti. Mano rajonas nebuvo populiarus, tad žmonių čia vaikštinėjo ne per daugiausiai. Kolkas jų buvo tik du. Žinojau, kad jeigu kas nors dabar man nutiktų, niekas nepadėtų. Kaimynai tikriausiai tik žiūrėtų pro langą ir galvotų, kad jiems tetrūksta popkornų ir bus beveik kaip kino teatre… Tokie jau jie…
-Nori priminsiu?- jis nelaukęs mano atsakymo atgręžė mane į jį ir pabučiavo. Muisčiausi bandydama išsivaduoti. Nepavyko. Jo stiprūs, veik geležiniai gniaužtai laikė mane prispaudę prie jo ir neleido nė krustelėti. Pavyko atsiplėšti tik smarkiai jam įkandus į liežuvį.
-KĄ TU SAU MANAI?! NELĮSK PRIE MANĘS!!! AŠ JAU SENIAI TAVE PAMIRŠAU IR TAU PATARČIAU PADARYT TĄ PATĮ. GALI PRADĖT NUO ŠIANDIEN!!!- išsirėkusi taip smarkiai plojau su delnu per jo dailų veidelį, kad net liko raudona žymė. Tuomet spyriau iš kelio jam į vietą. Nepataikiau. O kai jau norėjau bėgti, jis man taip pat vožė į veidą ir norėdamas sulaikyti smarkiai stipriai suspaudė mano ranką. Liks mėlynės. Pasileidau namų link . Juose nieko nebuvo. Mama darbe. Grįš už kokių trijų valandų. Apie šešias. Puoliau daryti namų darbų. Taip galėjau pamiršti tą įvykį, kuris kątik nutiko. Baigiau greitai. Už valandos. Nuėjus į virtuve šio bei to užkandau ir laaabai garsiai pasileidau muziką. Kaimynai išprotės, nes gyvenu bute. Bet tik taip galiu apie nieką negalvoti. Taip besiklausant muzikos mane aplankė seniai nebuvęs įkvėpimas. Seniau rašydavau eilėraščius, tad dabar greitai susiradau sąsiuvinį ir užrašiau:

      Prisiminimai

Atmintį iškyla tavo veidas,
Kiekviena akimirka, praleista kartu.
Bet žinau, kad niekad nebebūsi manas,
Taip, kaip niekad nebebūsime kartu.

Prisimenu, kaip vaikštinėjom pajūry
Ir kaip sakei “Aš tave myliu, Diana”
Žadėjai bučiuot mane pasaulio pakrašty.
Žadėjai, bet mintyse rezgei skaudžią apgaulę.

Sudaužei tu mano širdį
Į tūkstančius mažų dalelių.
Bet kitas man suteikia viltį,
Kad dar žibės manam danguj žvaigždelių.

Pagalvojau, kad ir kaip nenorėjau, mano eilėraštis gavosi be galo liūdnas. Norėjau ištrinti, bet kažkas širdy man to neleido. Pagalvojau, kad ir koks tas mano eilėraštis bebūtų, jis yra mano. Tuoj grįš mama. Susidėjau mokyklinę tašę ir pritildžiau muziką. Atsirakina durys. Vilką mini - vilkas čia. Nors jo ir neminėjau, bet pagalvojau. Mano mintys turi tokią savybę kartais išsipildyti.
-Sveikia, Diana.-nusišypsojo mama,- kaip šiandien sekėsi?
-Gerai.- pamelavau.- Atsiprašau, bet iš matematikos vėl 6 gavau. Pažadu, kad kitą kartą parašysiu geriau.
-Tu visada taip sakai, - šyptelėjo ji.
-Gal.- likusią vakaro dalį nuobodžiavau. Bandžiau visaip prastumti laiką, kad tik greičiau ateitų rytojus. Pagaliau atėjo metas miegot. Pasiklojau lovą ir pabandžiau užmigti. Šiaip ne taip pavyko, bet tik apie pirmą nakties. Lukas nedavė ramybės net sapnuose. Sapnavau košmarą. Ryte prabudau visa išbalusi. Labai apsidžiaugiau, kad jau kita diena. Nauja diena - nauji nuotykiai - naujos mintys, leidžiančios užmiršti kitas, mane kamuojančias mintis, kurias vėl sužadino vakarykštės dienos veikla. Pažiūrėjus į veidrodį atrodžiau siaubingai. Ant rankos įdrėskimo žymės, paakį melynė, praskelta lūpa. Ir viskas dė Luko. Pasistengiau viską užmaskuoti. Beveik nebesimatė. Bet kai stotelėj mane pamatė Toma, net išsižiojo.
-Pasakok! Kas nutiko?- susirūpinusiubalsu paklausė.

 

P.s. įkėliau Luko nuotrauką :)

Rodyk draugams

Raštelis (4 skyrius)

2010-04-20

-Kam? Nežinau. Tiesiog tu man pasirodei labai įtartinas.- Toma tyrinėjo jį žvilgsniu, kuris, mano nuomone, nebuvo itin draugiškas.
-Įtartinas? Maniau, kad merginos mano, jog esu draugiškas, mielas ir žavus…- nusišypsojo Danielius savo užburiančia šypsena.- Na, šiaip ar taip, nesu prie šio reikaliuko prisidėjęs,- ar man tik atrodo, ar girdžiu abejojimo gaidelę?- Iki, saulute, ir iki mano saulutes drauge.- jis vėl pamerkė man akį ir nuėjo.
-Aš nesu tavo “saulutė”.- piktai sušnypščiau jam nueinant. Apsimetė, kad neišgirdo, nors tikrai turėjo išgirst.
-Wow. Jis tave kabina..- sukikeno Toma.- Tai pirmasis po Luko rodantis tau dėmesį?
-Nieko jis manęs nekabina…
-Ar ne? “iki, saulute”…- ji vėl pradėjo kikenti… ši diena ir visi jos dalyviai mane tuoj išves iš proto…
-Nepradėk ir tu!- kaip tik tą akimirką pasirodė mokytoja. Mes ją pravardžiavom “Džeine”(per daug prisiskaitėm Saulėlydžio ir kitų tos sagos knygų :) ). Ji aukšta, liekna, gražaus balso blondinė… Paprastai ji kalba ramiai, mandagiai, bet kai kas nors ją supykdo…. Tuomet ji pradeda tiesiog žudyt žvilgsniu… Taip įsispokso į tą mokinį, kad, rodos, tikrai mintyse labai geidžia jį užmušt. Nuo vampyrės ją skiria tik viena - akių spalva. Jos žalios.

####

Kai baigėsi pamokos, su Toma nuėjome į rūbinę. Besirengiant, man iš striukės kišenės iškrito raudonas lapelis:

Tyliai, nepastebimai tavim žaviuosi
Iš tolo megaujuosi tavimi.
Svajoju, kad vieną dieną aš žinosiu,
Kad tykiai tu grožiesi manimi.

Be svajojant sutinku aš tavo žvilgsnį.
Tas kerinčias rudas akis.
Ir nors mačiau jas tik akimirksnį,
Jos su visam užgrobė manas mintis.

Širdelė mano šuoliais pasileido.
Jaučiausi laimingiausias žemėje žmogus.
Mėnulis, temdęs manąjį pasaulį nusileido
Ir vėl suspindo mano saulėtas dangus.

Vien tik žvilgsnių man nebeužtenka.
Norėtųsi ko nors daugiau.
Tad kokią naktį pamačius žvaigždę kuri krenta
Sugalvosiu norą būt kartu ilgiau

Diana, jau seniai man tu patinki. Ar norėtum būti mano panelė?
                                                                                  Danielius

Perskaičius tai, man net ašara ištryško. Dar nesu girdėjusi gražesnių ir nuoširdesnių žodžių. Toma klausiamai į mane pasižiūrėjo, o aš jai tik padaviau lapelį. Galvoje neliko nieko, tik tas eilėraštukas.
-Oho… tik tiek tegaliu pasakyt,-ištarė Toma jau spėjusi perskaityti,- gražiai skamba… Ką jam atsakysi?
-Dar nežinau… Tie bernai visi vienodi…
-Dieve… pamiršk tu tą Luką. Jis jau praeitis. Ne visi bernai tokie kaip jis. Iš kur gali žinoti, galbūt Danielius kitoks…
-Gal būt, o gal ir ne. Eime namo.
-Diana,- tik išejus iš mokyklos, man iš už nugaros pasigirdo švelnus balselis. Atsisukau,- Tai kaip? Ar būsi mano panelė?

Rodyk draugams

Įkyrus ir mielas balsas (3 skyrius)

2010-04-19

-Iš kur tu sužinojai, kad buvau direktoriaus kabinete? - labai nustebau
-Man, saulute, niekas įdomaus neprasprūsta pro akis
-Kas čia įdomaus? Ir nustok vadinti mane “saulute”, Danieliau
-Na tokios kaip tu nedažnai lankosi direktoriaus kabinete. O kodėl tavęs taip nevadint, saulute? Negi dar pasakysi, jog tau tai nepatinka?
-Aišku, kad nepatinka. Aš nesu viena iš tavo draugužių, kurios visąlaik tave sekioja, tad malonėk ir nebevadink manęs taip. - pasakiau ir pagalvojau, kad jis tikriausiai net nežino arba neprisimena mano tikrojo vardo. Mintyse sau nusišypsojau.
-O tu taip ir neatsakei į mano pirmąjį klausimėlį…
-Kas tu? Tardytojas? Aš neprivalau tau aiškintis.- sugavau jo žvilgsnį ir nuėjau… Nežinojau kur eiti, ką veikti. Pamokos dar buvo likę 15 minučių. Einant į “bet kur, tik kuo toliau nuo čia” kojos pačios nunešė prie fizikos kabineto. Nusprendžiau pasikartoti. Laukia kontrolinis. Nelengvas, bet ir ne per daug sunkus.
-Ei! Kur eini? Palauk!- mane dar pasivijo mielas ir tuo pačiu įkirus balsas. Neatsisukau. Galvojau, kad jei jis dar bent žodeliu užsimins apie pokalbį direktoriaus kabinete, vėl ašaros riedės upeliais. Silpniausia mano vieta buvo jausmai. Nežinau kodel. Tiesiog mane yra labai lengva nuliūdinti. Na pyktis tai kas kita. Su juo aš moku susidoroti. Ačiū Dievui jis manęs nebesivijo. Priėjusi kabinetą atsiverčiau vadovėlį ir kartojausi. Kartojausi tol, kol suskambo skambutis ir prie manęs atbėgo Toma:
-Na? Ko jis norėjo? Ką sakė?- tuomet aš jai išpasakojau viską kas vyko palikus klasę ir kas vyko išejus iš to nelemto kambariuko.
-Gal tu jo tiesiog nepastebėjai? Gal jis stovėjo kur netoli?
-Ne. Aš esu tikra, kad koridorius buvo tuštut tuštutėlis.
-Mmm… O nemanai, kad….
-Kad kas?
-Ai nieko.. Pamiršk.
-Sakyk, juk žinai, kad vis tiek anksčiau ar veliau papasakosi.
-Čia tiesiog kvaila mintis, šovusi į galvą.
-Vadinasi neturėtų būti kas nors baisaus, kad net man nepasakytum
-Nu ok ok… Tu visada teisi… Ar nemanai, kad … tas Danielius… kažkaip čia prikišęs nagus?
-Nemanau… Ir kam jam to reikėtų?
-Tikrai. Ir kam gi man to reikėtų?- paklausė staiga iš kažkur atsiradęs Danielius

Rodyk draugams